ŽMOGUS STOVĖJĘS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO IŠTAKOSE - dim. plk. ltn. JONAS KLIAUZA
|
Visada įdomu, kaip susiformuoja charakteriai žmonių, kurie nebijo tapti lyderiais, prisiimti atsakomybę, tikėti principais ir įkvėpti kitus žmones. Būtent toks įspūdis Lietuvos kariams veteranams susidarė apie Joną Kliauzą, buvusį Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos ir vėliau tapus Karių veteranų asociacijos prezidentą.
Šį charakterį užgrūdino nelengva Jono vaikystė. Pirmuosius trylika metų Jonas augo be tėvo ir be motinos. Jo tėvas Petras Kliauza 1945 m. birželio mėn. 8 d. buvo suimtas už nuo 1936 m. dalyvavimą Šaulių sąjungos veikloje, 1941 m. birželio mėnesio sukilime, 1944 m. įstojimą į Lietuvos laisvės armiją ir dalyvavimą jos veikloje ir ginkluotą pasipriešinimą Tarybų valdžiai ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 m. ir priklausančio turto konfiskavimu. Bausmę atliko įvairiuose lageriuose.
Jonas Kliauza gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo suėmimo 1946 m. vasario 10 d. Jono motinai Natalijai Kliauzienei buvo nelengva jau ir su vyresniuoju sūnumi Raimundu, ji slapstėsi nuo persekiojimų pas gimines, prisistatydavo kita pavarde. Tikriausiai mama jautė, kad tokiomis aplinkybėmis mažyliui negali suteikti nei saugumo, nei reikiamos globos. O mamos sesuo Julija su vyru Juozu (Petruškevičiai) prieš metus buvo netekę sūnaus. Jie mielai atvėrė glėbį mažyliui priėmę jį globoti kaip savo sūnų. Jiedu neseniai susituokę dar neturėjo savo namų, tad apsigyveno ištuštėjusiame Jono tėvų name Vabalių kaime, Šačių apylinkėje Skuodo rajone.
Gyvendamas su globėjais Jonas pabaigė Vabalių pradinę mokyklą, perėjo mokytis į Šačių vidurinę. Metai Vabalių kaime J. Kliauzai išliko kaip vienas šviesiausių prisiminimų. Vėliau jau būdamas studentu vasarą grįžęs į tėviškę be galo apgailestavo, kai vietoje nuostabaus upelio pamatė likus tik griovį ir suniokotas pievas. Sovietų valdžia buvo nusprendusi panaikinti vienkiemius ir darė viską, kad žmonėms būtų nepatogu gyventi, kad jie persikeltų į gyvenvietes. Tiesa, namas išliko, bet negrįžtamai sunaikinta aplinka paliko skaudų randą J. Kliauzos širdyje.
1956 m. Jono tėvas baigė atlikti bausmę ir tėvai persikėlė gyventi į Druskininkus, kur pasistatė namą. Ten 1965 m. Jonas baigė Druskininkų vidurinę mokyklą.
Baigęs mokyklą J. Kliauza išvyko į Vilnių ir įstojo į Vilniaus Valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą, kurį vėliau baigė ir įgijo ekonomisto-finansininko kvalifikaciją.
Universitetas J. Kliauzą suvedė ir su žmona Birute. Dukra Irma baigė M.K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, baigė Zalsburgo menų universitetą (Mozzarteum), jai suteiktas Menų magistrės laipsnis. Sūnus Marius baigė Vilniaus Gedimino Technikos universiteto bakalauro studijas. Vėliau magistrantūrą Aviacijos institute. Jam suteiktas transporto vadybos magistro laipsnis.
Besimokydamas universitete J. Kliauza užbaigė privalomąją karinę katedrą. Vienerius metus teko tarnauti sovietų armijoje (nuo 1972 metais).
Grįžęs iš armijos J. Kliauza įsidarbina Vilniaus statybos ir remonto treste Materialinių vertybių apskaitos ir mechanizavimo skyriaus viršininku. Nuo 1976 m. iki 1991 m. dirba Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI) vyriausiuoju buhalteriu-finansininku, Finansų direktoriumi.
Kol užėmė neaukštas pareigas, niekas jo tikra istorija per daug nesidomėjo. Savo darbą jis dirbo puikiai, dokumentai buvo sutvarkyti, rūpyba veikė be priekaištų, nuolat universitetą varginusios revizijos baigėsi, nes neberasdavo trūkumų. Todėl instituto rektorius prof. A. Čyras 1979 m. nusprendė pasiūlyti J. Kliauzai ūkio prorektoriaus pareigas. Buvo netgi išleistas įsakymas apie priėmimą į naujas pareigas. Deja, kaip tik tos pareigos partijos komitetą privertė atidžiau pasidomėti J. Kliauzos istorija. Įsakymą apie priėmimą turėjo patvirtinti LKP Vilniaus miesto komiteto I-asis sekretorius Vytautas Sakalauskas. Įsakymas patvirtintas nebuvo. J. Kliauzą išsikvietė Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis, paaiškino, kad su tokia istorija ir dar esant nepartiniam ne tik nešviečia jokios aukštos pareigos, bet dar iškilo rimta grėsmė ir esamoms pareigoms ir net šeimai. Jis pasiūlė užbaigti marksizmo-leninizmo universitetą prie VISI, skirtą universiteto pedagogams. Pabijojęs dėl šeimos J. Kliauza sutiko, įstojo ir užbaigė šį universitetą kartu su žmona. Tačiau buvo aišku, kad tai tik būtinosios išlikimo priemonės.
Prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio judėjimams J. Kliauza visa širdimi pritarė šioms idėjoms, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, buvo VISI administracijos Sąjūdžio grupės vadovu. Kaip Sąjūdžio atstovas dalyvavo Vilniaus miesto tarybos rinkimuose ir buvo išrinktas į Vilniaus miesto pirmo šaukimo Deputatų Tarybą. 1990–1995 m. vadovavo biudžeto ir finansų deputatų grupei. Buvo teisėtvarkos komisijos narys ir visą kadenciją dalyvavo komisijos veikloje.
1989 m. docentams Sausanavičiams įkūrus fondą, skirtą nuo tarybinės armijos besislapstantiems jaunuoliams, būtent J. Kliauza pasirūpino, kad šis fondas turėtų savo specialiąją sąskaitą, į kurią aukojantieji galėtų pervesti pinigus. Kuo tik galėdavo, prisidėjo prie Sąjūdžio veiklos, dalyvavo susibūrimuose, budėjimuose, barikadų statymuose. Tačiau J. Kliauzos veiklą gerokai varžė darbas institute 1990 m. virtusiame Vilniaus Gedimino universitetu. J. Kliauzos bendramintis, geras pažįstamas (dabar buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, dimisijos generolo leitenantas) Arvydas Pocius, buvo vienas iš pirmųjų apsivilkęs Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos uniformą. Vos tik Lietuvos Seimas 1991 m. sausio 17 d. paskelbė apie tokios organizacijos įkūrimą. Naujajai tarnybai reikėjo patikimų žmonių, kurie padėtų pakloti pagrindus tarnybai, kurią reikėjo kurti nuo nulio. Žinodamas J. Kliauzos sugebėjimus tvarkyti ūkį, šios tarnybos Štabo viršininko pavaduotoju dirbantis A. Pocius 1991 m gegužės mėn. pakvietė J. Kliauzą prisijungti prie SKAT. Suderinus aplinkybes su SKAT Štabo viršininku J. Geču J. Kliauza nusprendė pereiti dirbti į SKAT štabo viršininko pavaduotojo aprūpinimui (užnugariui / logistikai) nuo 1991 m. rugpjūčio 24 d. Čia išdirbo iki išėjimo į atsargą.
J. Kliauzai pradėjus dirbti SKAT aprūpinimo tarnybos iš principo net nebuvo.
J. Kliauzos vadovaujama SKAT pradėjo vykdyti turto apskaitą ir kitus veiklai reikalingus darbus. Pirmomis pasisiūtomis uniformomis SKAT pasipuošė pirmame kariuomenės parade 1991 m. lapkričio 23 d.
Didelė dalis užnugariui pavaldžių darbuotojų dalyvavo pastatų ir kito turto perėmime iš okupacinės kariuomenės. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo dabartiniai mjr. Albinas Tamulaitis, ltn. Vidmantas Bilinskas, ltn. Alvydas Bielinis, ltn. Albinas Palevičius, kapt. Algaudas Pečiulis, ltn. Albinas Stankevičius, mjr. Valentinas Guršnys ir kt.
1999 m. kovo 3 d. kartu su kitais išėjusiais į atsargą karininkais ir kariais J. Kliauza dalyvavo Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos kūrime. Jis išrenkamas Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentu ir vykdo šias pareigas iki 2005 m.
J. Kliauzai vadovaujant buvo pagaminta asociacijos atributika ir apdovanojimai Lietuvos ir užsienio kolegoms prisidedantiems prie Lietuvos kariuomenės stiprinimo ir propagavimo.
Su ltn. Nerijaus Treinio pagalba sukurta vėliava, asociacijos nario ženklas ir pasižymėjimo ženklai „Asociacijos sidabro ženklas“ ir „Asociacijos aukso ženklas“ bei „Trijų kalavijų kryžius“.
Rezervo karių asociacijos atstovai buvo kviečiami į kitas NATO valstybes dalyvauti seminaruose, konferencijose ir mokymuose, teko pabuvoti: Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir žinoma Estijoje ir Latvijoje. Panašius seminarus ir konferencijas asociacija organizuodavo ir Lietuvoje.
2000 m. Lietuvos rezervo karių asociacija buvo priimta į NATO valstybių rezervo karių konfederaciją CIOR asocijuota nare, o 2004 birželio mėn. (Lietuvai įstojus į NATO) ir tikrąja jos nare.
2005 m. birželio 4 d. kolegų raginamas J. Kliauza įkūrė Lietuvos kariuomenės Veteranų draugiją prie Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos. Jos tikslas – palaikyti Rezervo karių asociaciją, kad jos pozicijos nesusilpnėtų. J. Kliauza išrinktas draugijos vadu ir juo išbuvo iki 2010 m.
Tačiau Rezervo karių asociacijos tuometinė veikla daugelio Veteranų draugijos narių netenkino (draugijai trūko veiklos, renginių), todėl 2010 m. vasarą J. Kliauzos sodyboje grupė veteranų nutarė įkurti savarankišką Karių veteranų asociaciją. Šios asociacijos prezidentu vėl išrenkamas J. Kliauza.
Būdamas prezidentu J. Kliauza pasirūpina, kad kiekvienas veteranas turėtų savo veterano žiedą. Veterano žiedas pagamintas pagal Šaulių sąjungos žiedo, kuris buvo išleistas 1930 m. Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių proga, pavyzdį.
Visuose Jono Kliauzos biografijos vingiuose liko nepaminėti keli svarbūs dalykai. Pirmiausia sportinė veikla. Visą gyvenimą, kol smarkiai nepašlijo sveikata J. Kliauza aktyviai sportavo: mokykloje mėtė diską, kūjį ir ietį, stumdė rutulį, važinėjo dviračiu ir slidinėjo, kilnojo svarščius.
Įstojęs į Universitetą J. Kliauza lankė lengvosios atletikos ir Sambo imtynių treniruotes. Buvo Universiteto ir Pabaltijo aukštųjų mokyklų varžybų nugalėtoju, respublikos prizininku ir respublikos Sambo rinktinės nariu. Įvykdė kandidato į sporto meistrus reikalavimus.
10 metų buvo Vilniaus miesto Sambo ir Dziudo federacijos prezidentu, respublikinės kategorijos sporto teisėju. Be to, įkūrė VISI dziudo sekciją ir treniravo VISI studentų rinktinę, kuri tuo metu buvo viena iš stipriausių studentų rinktinių.
1989 m. kartu su Arvydu Pociumi, Antanu Bubneliu ir kitais kolegomis įkūrė pirmą nepriklausomą Lietuvos Dziudo federaciją Lietuvoje ir buvo išrinktas jos prezidentu. J. Kliauza gali pagrįstai didžiuotis, kad jam vadovaujant Lietuvos dziudo federacija įstojo į Europos ir Tarptautinę Dziudo Federacijas, o 1992 m. pirmas jau Nepriklausomos Lietuvos dziudo sportininkas dalyvavo Olimpinėse žaidynėse Madride. Šiai federacijai J. Kliauza vadovavo iki 1993 m. rudens.
Daugelis J. Kliauzos pasiekimų neliko nepastebėti ir įvertinti. Jis buvo apdovanotas ne vienu sporto medaliu ir diplomu. Už pirmo Nepriklausomos Lietuvos Dziudo sportininko delegavimą į Olimpiadą Madride apdovanotas Ispanijos Dziudo federacijos prezidento padėkos raštu, KASP vado padėkos raštais ir vertingomis dovanomis, KA ministro Vardiniu ginklu, vardiniu laikrodžiu ir medaliu „Už nuopelnus“krašto apsaugai.
Taip pat J. Kliauza apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento Sausio 13-osios atminimo medaliu ir pakvietimo į NATO ženklu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų Savanorių sąjungos padėka ir I-o laipsnio medaliu „Buvome,Esame, Būsime“ Švedijos rezervo karininkų federacijos SVEROF medaliu, Estijos rezervo karininkų federacijos ROK „Sidabriniu kryžiumi“ ir „Garbės ženklu“, Latvijos rezervo karininkų asociacijos RVK II-os pakopos „Nuopelnų kryžiumi“, NATO valstybių rezervo karių konfederacijos CIOR „Aukso ženklu“ ir Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos pasižymėjimo „Sidabriniu ženklu“ ir „Trijų kalavijų kryžiumi“.
Už nuopelnus Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai J. Kliauzai 2004 m. suteiktas Asociacijos garbės prezidento vardas.
2016 m. jis buvo apdovanotas Karių veteranų asociacijos „Didžiuoju kryžiumi“.
2020 m. spalio 14 d. netekome išskirtinės asmenybės, Lietuvos laisvės gynėjo savanorio, dim. plk. ltn. Jono Kliauzos. Jonas Kliauza amžinam poilsiui atgulė Kairėnų kapinėse, Vilniuje.
Amžina šlovė ir garbė Lietuvos laisvės gynėjams.
Plk. ltn. Jono Klauzos artimųjų ir Lietuvos karių veteranų asociacijos vardu dėkojame Lietuvos kariuomenės vadui gen. ltn. Valdemarui Rupšiui, KASP vadui plk. Dainiui Pašvenskui, KASP Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadui plk. ltn. Vaidotui Šidlauskui, Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono orkestro fleitininkui vyr. srž. spec. Algirdui Tamulaičiui, savanoriams, bendražygiams, visuomeninių organizacijų, remiančių krašto apsaugą nariams, visiems, padėjusiems ir dalyvavusiems palydint į paskutinę kelionę Lietuvos kariuomenės Karių veteranų asociacijos steigėją ir ilgametį prezidentą dim. plk. ltn. Joną Kliauzą.
Lietuvos karių veteranų asociacija
Zigfridas Jankauskas, Gintautas Tamulaitis, Aleksandras Vitkus
/Biografinė informacija pateikta pagal Jolitos Bugienės surinktą medžiagą/