Saulės mūšio 780-osios metinės

Šiemet sukako 780 metų (1236-09-22) kai įvyko mūšis Šiaulių teritorijoje tarp kalavijuočių ir lietuvių dar vadinamu “Saulės mūšiu“. Šis pergalingas mūšis Lietuvai turėjo labai svarbią reikšmę jos vystymosi istorijoje. Lietuvos vyriausybė įvertindama tai šiemet paskelbė Saulės mūšio metais, įpareigodama savivaldybes paminėti šią iškilią datą.

Kauno rajono visuomenė paminėti šią datą susirinko prie istorinio Pyplių piliakalnio. Paminėti šios datos atvyko ir klubo „Žalgirio pergalės parkas“ atstovai su parko vėliava, bei Karių veteranų asociacijos atstovai iš Kauno. piliakalnis nuo XIV a. priklausė Nemuno gynybinei sistemai. Buvo svarbiausios vidurio Lietuvoje Kauno pilies forpostas. Strateginės reikšmės neteko XV a. po Žalgirio mūšio pergalės 1410 m. liepos 15 d.

Galima pasidžiaugti, kad programoje dalyvavo ypač gausus būrys jaunimo, moksleiviai, kurie ir buvo pajungti surežisuoti Saulės mūšio inscenizaciją, kuriuos apmokė atvykę iš Širvintų istorija besidomintys „Vikingų kaimas“ grupė. Buvo įspūdingas pasirodymas ugnies garbinimo pasirodymas, folklorinių ansablių istorinės dainos. Sukurta aplinka sugražino mus į šalies istoriją, pajutome to laikmečio dvasią. Įspūdinga tai, kad visą Lietuvą suvienijo vienu metu (20.00 val.) ant piliakalnių uždegti laužai, simbolizuojantys to laikmečio pavojaus įspėjamuosius ženklus Na renginio pabaigai buvo pavaišintą gardžia šauliška koše. Už šio renginio puikų organizavimą bei jo pravedimą turėtume padėkoti Kauno rajono savivaldybės Kačerginės daugiafunkciniam centrui.

 

Fragmentai iš istorijos

 

„Šiaulių mūšio reikšmė

 

Jo pasekmė – viso katalikų bažnyčios vienuolių riterių ordino panaikinimas ir pirmasis stiprus smūgis vokiečių ekspansijai Pabaltijyje, sustabdęs, atrodytų, neišvengiamai greitą Pabaltijo nukariavimą ir tuo nulėmęs viso Vidurio Rytų Europos regiono istoriją, ar bent jau įspėjęs, kad jai lemta rutuliotis kitaip, nei planavo agresoriai. Tai liudija istoriografijoje ne kartą pastebėtą pasaulinę šio mūšio reikšmę. Tą netiesiogiai atspindi ir XIII a. Vokietijoje rašytos pasaulio kronikos, tokios kaip Saksų pasaulio kronika ar Štadės analai. Nors jos tik trumpai užsimena apie Saulės mūšį, tačiau ta proga vienintelį kartą pamini Lietuvoje įvykusį įvykį.

 

Bet turbūt ne atsitiktinai netrukus po šio mūšio, apie 1240 m., Magdeburge dirbęs žymus viduramžių enciklopedistas Baltramiejus Anglas pateikė pirmą sistemingą Lietuvos geografinį aprašymą: „Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais. Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų. Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas.“

 

Įdomu, kad šitas trumpas aprašymas, akcentuojantis Lietuvos užkariavimo galimybes, skamba tarsi neseniai žuvusio Kalavijuočių ordino magistro Folkvino (Volkwin) testamentas. Juk prieš vykdamas į Saulės mūšiu pasibaigusį žygį, jis labiausiai prieštaravo nekantriam į Livoniją atvykusių kryžininkų („piligrimų“) vadų reikalavimui surengti būtent vasaros žygį į Lietuvą. Tiesa, šiam reikalavimui magistras vis dėlto buvo priverstas nusileisti.

 

Lietuvos padėtis mūšio išvakarėse

 

Lietuvos padėtis po 1229 ar 1230 m. Nalšioje patirto pralaimėjimo ilgą laiką buvo sunki, gal net kritiška. Anksčiau faktiškai kasmet rengę karo žygius į kaimynines žemes, lietuviai po 1230 m. sausį surengto antpuolio į Novgorodo žemę, beveik nutraukė savo antpuolius iki pat 1238 m. (vienintelė išimtis šiame laikotarpyje – 1234 m. žygis į Novgorodo žemę). Todėl galima įtarti (nors šaltiniai apie tai tyli), kad Nalšios kautynėse žuvo tuometinis Lietuvos valdovas ir prasidėjo kovos dėl valdžios, iš kurių nugalėtoju išėjo Mindaugas.

 

Balduino Alniečio Livonijoje sukelta sumaištis gerokai pasitarnavo Lietuvai, duodama atokvėpį šiuo sunkiu laikotarpiu.

 

Kokia Mindaugo padėtis buvo 1236 m. rudenį, sunku pasakyti, bet, kadangi Lietuvos pasyvumo laikotarpis jau ėjo į pabaigą, galima numanyti, kad Mindaugas buvo jau įtvirtinęs ar beveik įtvirtinęs savo valdžią visoje Lietuvoje.

 

Žemaičių kunigaikštis Vykintas, daugumos istorikų manymu vadovavęs Saulės mūšiui, buvo Mindaugo svainis (brolio žmonos brolis), taigi, Mindaugo žmogus. Visa tai leidžia manyti, kad į Šiaulių mūšį ėjo jau savo vidines problemas įveikusi ir Mindaugo suvienyta Lietuva.

 

Netrukus po šio mūšio lietuviai vėl pradės aktyviai reikštis nuolatiniais karo žygiais, o Lietuvos priešakyje jau matysime Mindaugą. Gali būti ir taip, kad būtent pergalė Šiaulių mūšyje padėjo Mindaugui galutinai įtvirtinti savo autoritetą.

 

Pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą

 

1236 m. vasarą Rygoje susirinko kryžininkai („piligrimai“), vadovaujami grafo Henriko II Danenbergo ir didiko Teodoriko Hazeldorfo. Nekantraujančių susiremti su pagonimis svečių raginamas greičiau žygiuoti, kalavijuočių magistras Folkvinas prašė duoti daugiau laiko pasiruošimui ir žygio pradžią atidėjo iki rugsėjo pradžios.

 

Per tą laiką jis dar spėjo prisikviesti į talką 200 pskoviečių dalinį (kuriame, anot Nikono metraščio, dalyvavo ir šiek tiek novgorodiečių). Tai gana retas stačiatikių rusinų dalyvavimo kryžiaus žygyje pavyzdys, nulemtas 1225 ir 1234 m. sudarytų sutarčių tarp Novgorodo (kuriam priklausė ir Pskovas) bei Livonijos. Kaip visada, buvo sutelkti ir kalavijuočių užkariautų estų, latvių ir lyvių pulkai.

 

Susidariusi nemaža kariuomenė, vokiečių istoriko Frydricho Beninghofeno (Friedrich Benninghoven) manymu, galėjo siekti 3000 karių, jų tarpe galėję būti 55 kalavijuočių riteriai, 550 jų palydovų, maždaug tiek pat (600) atvykusių kryžininkų, 200 pskoviečių, 1500 lyvių, latvių ir estų. Šie paskaičiavimai galėtų būti laikomi minimaliais. Lyginant su tuo, kaip skaičiuojami kariai kitose viduramžių kovose ir netaikant minimalistinės metodologijos, šį skaičių galima būtų padidinti ir iki kokių 4-8 tūkstančių. Kažkiek didesnis skaičius, beje, geriau derėtų su Saksų pasaulio kronikos ir kitų vokiečių kronikų pranešimu, kad vien piligrimų žuvo 2000. Priimdami šį skaičių ir nekoreguodami kitų F. Beninghofeno duomenų, toliau prieisime išvados, kad sutelkta kariuomenė galėjo siekti bent 4500 karių.

Spėjama Saulės mūšio vieta prie Mūšos ir Tautinio santakos

 

Mūšis

 

Rugsėjo 21 d. su grobiu atsitraukianti kalavijuočių kariuomenė, visą dieną žygiavusi „per pelkes ir per šilynus“, priėjo upelį (anot F. Beninghofeno, Mūšą), netoli kurio žvalgai pastebėjo lietuvius. Kadangi lietuviai dar buvo toliau, Folkvinas norėjo iš karto žygiuoti jų pasitikti ir stoti į kovą, nes dar buvo galima pasirinkti patogesnę poziciją. Bet tam pasipriešino kryžininkai. Folkvino siūloma tolimesnė vieta buvo nepatogi kovoti su žirgais (taigi, matyt, apaugusi mišku), o pėsti Ordino talkininkai kautis nenorėjo. Tuo tarpu pasiektas upelio slėnis raitai kovai tiko – vadinasi, tai buvo gana didelė atvira vieta, kokios tais laikais susidarydavo tik užliejamuose upių slėniuose arba arti gyvenviečių dėl žmonių ūkinės veiklos (šiuo atveju labiau tikėtinas pirmasis variantas). Kryžininkai liko nakvoti prie upelio, matyt, tikėdamiesi, kad jis pridengs juos nuo lietuvių.

 

 

Saulės mūšis. Voldemaro Vimbos paveikslas

 

Tačiau išaušus rugsėjo 22 d. rytui ir lietuvių kariuomenei prisiartinus prie stovyklavietės, kryžininkų kariuomenė staiga nusprendė trauktis. Matyt, lietuvių pajėgos pasirodė didesnės, nei tikėtasi. Tačiau buvo vėlu: pasirodė, kad nakvynės vietą iš vienos pusės supa pelkė, o likusį atsitraukimo kelią lietuviai užkirto ir privertė įsibrovėlius kautis. Anot Eiliuotosios Livonijos kronikos, kryžininkai atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje beveik negalėjo priešintis, todėl blaškėsi pakrikę, bandė pasprukti iš apsiausties ir buvo išmušti „kaip bobos“, nesigindami.

 

Bėgančius kryžininkus persekiojo ir žudė žiemgaliai. Istoriografijoje nesutariama, ar šie žiemgaliai dalyvavo mūšyje kaip lietuvių sąjungininkai, ar buvo kalavijuočių pavergti žiemgaliai, kurie mūšio metu savo ginklus atgręžė prieš šeimininkus, ar, galų gale, jie jau po mūšio puldinėjo per Žiemgalą besitraukiančius kariuomenės likučius.

 

Kadangi Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius, išvardindamas vietinius kryžiaus žygio dalyvius, mini tik lyvius, estus ir latvius (latgalius), o apie jų pasitraukimą iš kariuomenės nieko nesako, žiemgalių atsimetimo nuo kalavijuočių versiją, sumodeliuotą pagal vėlesnio Durbės mūšio scenarijų, galima iškart atmesti kaip mažiausiai tikėtiną.

 

Antra vertus, jeigu lietuviai nebūtų derinę savo planų su žiemgaliais, būtų sunku patikėti, kad jie būtų sugebėję greitai susiorganizuoti ir pasinaudoti lietuvių pergalės rezultatais, padarydami bent kiek didesnių nuostolių atsitraukiančios sumuštos kariuomenės likučiams. Be to, jeigu sutiksime, kad tikėtiniausia mūšio vieta ieškotina ties Mūšos upe, čia jau būtų teritorija, esanti žiemgalių žemėje. Todėl žiemgalių dalyvavimas šiame mūšyje būtų visai suprantamas, kaip ir tai, kad lietuviai negalėjo pasirinkti šios mūšio vietos, nesusitarę su žiemgaliais.

 

Atskirai Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius aprašo pačių kalavijuočių, vadovaujamų magistro Folkvino, kovą su lietuviais. Skirtingai nuo kryžininkų, jie nepakriko ir gynėsi raiti, „kol jų žirgai kovoje krito“, o po to – dar ir pėsti. Lietuviai juos ilgai gainiojosi ir galiausiai išmušė su kuokomis. Iš esmės tai turėjo būti iš abiejų pusių kavalerijos mūšis.

 

Skirtinga kryžininkų ir kalavijuočių laikysena, jei tie skirtumai neišplaukia iš kronikos autoriaus tendencijos visą kaltę už pralaimėjimą suversti būtent kryžininkams, rodo, kad užpuolikų kariuomenė nakvojo pasidalinusi skirtingose stovyklose, o visą laiką tvyrojusi įtampa tarp kryžininkų vadovybės ir magistro Folkvino trukdė jiems efektyviau koordinuoti veiksmus.

 

Taigi, ko gero, rugsėjo 22 d. vyko du beveik atskiri mūšiai. Kalavijuočių stovyklavietę turėjo pulti Vykinto vadovaujami žemaičiai. Tai sektų iš argumento, kuris pasitelkiamas Vykinto dalyvavimui šiame mūšyje pagrįsti: 1249 m. Vykintui atvykus į Livoniją prašyti pagalbos prieš Mindaugą, Livonijos kryžiuočiai pareiškė jo rėmėjui Haličo-Volynės kunigaikščiui Danilui Romanovičiui, kad tik „dėl tavęs sudarysime taiką su Vykintu, nes jis pražudė daugybę mūsų brolių“.

 

Tuo tarpu kryžininkų kariuomenę persekiojo žiemgaliai, bet jų vaidmuo buvo daugiau pagalbinis (persekioti bėgantį priešą), todėl tikėtina, kad būtent į šią pusę buvo nukreiptos pagrindinės aukštaičių jėgos (galbūt paties Mindaugo ar kurio nors iš jo karvedžių vadovaujamos). Tuo tarpu žemaičių, kurių dėl artumo mūšio vietai galėjo būti santykinai daugiau, tikriausiai pakako kalavijuočių stovyklavietės puolimui.

 

Kalavijuočių ir jų sąjungininkų nuostoliai

 

Kryžininkų stovykloje žuvo, jei tikėsime Saksų pasaulio kronikos duomenimis, apie 2000 kryžininkų, įskaitant Teodoriką Hazeldorfą ir grafą Henriką Danenbergą. Kalavijuočių pusėje, jei pasikliausime F. Beninghofeno vertinimais, turėjo kautis 600 ordino riterių ir jų pagalbininkų bei 1500 lyvių, estų ir latgalių, taigi iš viso 2100 karių, prie kurių turbūt prisidėjo ir 200 magistro pakviestų pskoviečių. Iš pastarųjų, anot Rusios metraščių, tik kas dešimtas grįžo namo. Jei panašus žuvusiųjų ir išsigelbėjusių santykis buvo ir kitose karių grupėse, galėtume manyti, kad abi stovyklos buvo apylygės: kryžininkų – apie 2200, kalavijuočių ir vietinių karių – 2300, iš viso – 4500 karių, iš kurių išsigelbėti turėjo tik kokie 500.

 

Iš Eiliuotosios Livonijos kronikos tiksliai žinome tik tiek, kad mūšyje žuvo 48 Kalavijuočių ordino riteriai ir pats magistras Folkvinas. Tai galėjo būti apie pusė visų Kalavijuočių ordinui priklausiusių riterių. Buvo aišku, kad Kalavijuočių ordinui atėjo galas.

 

Mūšio pasekmės

 

Kalavijuočių ordino padėtis po pralaimėto mūšio buvo kritiška. Sumuštos kariuomenės likučiai pasiekė Rygą rugsėjo pabaigoje, ir iš karto nesugebėjo net pasiųsti žinios į Vakarų Europą apie įvykusią katastrofą.

 

Tik 1237 m. kovo mėnesį, prasidėjus pavasariniam laivybos sezonui, į Vokietiją ir pas popiežių su žinia apie pralaimėjimą išvyko kalavijuočių pasiuntinys Gerlachas Rodė. Gegužės mėnesį atvykęs į Viterbo miestą, jis čia rado ne tik popiežių Grigalių IX, bet ir Vokiečių ordino didįjį magistrą Hermaną Zalcą. Tai leido greitai užbaigti seniai strigusias kryžiuočių ir kalavijuočių derybas dėl susijungimo.

 

Popiežiui ir didžiajam magistrui pritarus, paskelbta apie Kalavijuočių ordino prijungimą prie Vokiečių ordino, vietoje buvę kalavijuočių atstovai, atsiklaupę prieš popiežių, buvo atleisti nuo savo įžadų ir įpareigoti vilkėti Vokiečių ordino drabužius bei laikytis jo taisyklių.

 

Vokiečių ordino didysis magistras iškart pasiuntė į Livoniją naują krašto magistrą Hermaną Balką su 54 Vokiečių ordino riteriais, kurie turėjo pakeisti Šiaulių mūšyje žuvusius kalavijuočius, bet jie Livoniją galėjo pasiekti tik 1237 m. vasarą.

 

Padėtį Livonijoje komplikavo ir tai, kad popiežius ir jo legatas Vilhelmas Modenietis neatsisakė savo sumanymo perduoti Danijai šiaurinę Estiją. 1238 m. tai buvo galutinai įtvirtinta Stenbiu sutartimi, sudaryta tarp popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio, Livonijos krašto magistro Hermano Balko ir Danijos karaliaus Valdemaro.

 

Vokiečių ordinas neketino veltis į problemas dėl šiaurinės Estijos, tuo tarpu sprendimas ją atiduoti Danijai sukėlė buvusių kalavijuočių nepasitenkinimą, nes jie manė, kad Šiaurės Estiją užkariavo savo krauju ir neprivalo jos atiduoti. Naujojoje Vokiečių ordino Livonijos provincijoje kilo vidaus neramumai, dėl kurių Hermanas Balkas jau 1238 m. išvyko į Vokietiją. Tad kurį laiką Livonija buvo paralyžiuota, ir negalėjo nei tęsti ekspansijos į Lietuvą, nei apginti savo užkariavimų į pietus ir vakarus nuo Dauguvos.

 

Tuo tarpu lietuviai skubėjo naudotis Šiaulių pergalės suteiktu pranašumu. Jau 1236 m. pabaigoje ar 1237 m. pradžioje lietuvių kariuomenė įsiveržė į Kuršą ir netoli Tukumo sumušė Kuršo vyskupo Engelberto bei kalavijuočių kariuomenę. Vyskupas žuvo, o Kuršas, išskyrus pačią šiauriausią Vanemos žemę, pateko į Lietuvos įtakos sferą.

 

Žiemgaliai, savo ruožtu, sunaikino kalavijuočių atramos punktą Mežuotnėje ir nusikratė jų valdžios. Kaip Lietuvos sąjungininkai jie turbūt išsaugojo didžiausią savarankiškumą, o sėlių žemės taip pat tapo priklausomos nuo Lietuvos.

 

Lietuva gavo atokvėpį iki 1244 m., kuomet Livonijoje įsitvirtinęs Vokiečių ordinas pradėjo naują Kuršo nukariavimą. Tuokart Mindaugui jau nebepavyko sustabdyti šios ekspansijos. Tačiau atokvėpio laikotarpis leido Lietuvai sustiprėti. Vykdydama sėkmingus antpuolius į tuo metu mongolų nuniokotą Rusią, Mindaugo Lietuva išplėtė savo įtaką Rusioje, prie Lietuvos buvo prijungta Naugarduko žemė. Tai dėjo pagrindus didesnei valstybei, kuri vėliau sugebės sėkmingai atsilaikyti prieš dar pusantro šimtmečio truksiančius kryžiuočių antpuolius.“

 

Gintautas Tamulaitis