PRISIMINTI PER VĖLINES TUOS, KURIE IŠĖJO ANAPILIN IR PRIE JŲ NEDEGA ŽVAKUTĖS (2019-11-30)

Kas galėjo pagalvoti, kad žvakė, kažkada naudota tik kaip šviesos šaltinis, taps namų jaukumo, malonaus aromato ir stalo dekoro simboliu. Ji po truputi ėmė plisti bažnyčiose prie altoriaus. Išpažįstantieji krikščionybę žvakes naudoja kaip Dievo šviesos šaltinį, kartais žvakės šviesa lyginama su Jėzaus Kristaus šviesa. Pagaliau žvakės persikėlė į kapus. Dabar be žvakių neįsivaizduojamos Vėlinės, mirusių atminimo diena.

Visi mes prisimename savo tėvus, protėvius, gimines ir Vėlinių dieną aplankome jų kapus uždegdami kiekvienam po žvakutę. Tačiau kasmet degdami Vėlinių žvakeles ant artimųjų kapų, vis dažniau susimąstome apie tuos, kurių atminimo nebesaugo buvę gyvenimo bendražygiai, nes jau ir jų nebėra.

Šiemet kaip niekad nuvilnijo banga prisiminti tuos, kurie išėjo į anapus ir prie jų nebedega žvakutes.

Žuvusiųjų už Lietuvą ir mirusiųjų pagerbimas, kaip kasmet vyks visame krikščioniškame pasaulyje. Ypatingą reikšmę ir pagarbą žuvusiems už Lietuvos Laisvę partizanams, savanoriams, šauliams, sukilėliams ir kitiems iškiliems asmenims organizuoja Šaulių sąjunga, o vykdo apskrityse esančios rinktinės, jų kuopų šauliai. Kauniečių šaulių uždegamos žvakės sužiba Kauno senosiose kapinėse, Žemutinių Kaniūkų kapinėse prie Kovo 11-osios akto signatarės B. Nedzinskienės kapo, Romainių kapinėse prie Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių (Romo Kalantos ir kitų), senosiose Aleksoto kapinėse prie paminklo „Pieta“, skirto Lietuvos kariams savanoriams žuvusiems už Lietuvos laisvę, prie šaulio Antano Kasparavičiaus kapo, Senavos kapinėse prie Kovo 11osios akto signatarų B. Gajausko ir L. Simučio kapų, Vilijos parke (prie Juozapavičiaus pr.) prie Lietuvos karių kapų (prie paminklo „Žuvusiems dėl Tėvynės“); Petrašiūnų kapinėse prie Vasario 16-osios akto signatarų ir Kovo 11-osios aktų signatarų, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, šaulių bei sąjūdiečių karių ir kitų karių, partizanų kapų ir jų žūčių vietose.

Kiekvienais metais kauniečių Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pagrindinis mirusiųjų  pagerbimo akcentas yra žvakėmis ir malda pagerbti partizanų bei jų motinų, šaulių, žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą buvusiose Kauno senose kapinėse (Vytauto pr.) prie paminklo „Partizano Motinai“.

Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Kauno skyriaus kariai: Gintautas Tamulaitis, Aleksandras Vitkus, Algirdas Tamulaitis (vadas atsargos kpt. Vytautas Žymančius) organizavo Lekėčių partizanų pagerbimą Gintauto Tamulaičio tėviškėje. Čia tvarkomuose kapuose prie partizanų panteono sutikome seniūnijos tarnautoją Gražiną Patašienę. Partizanų paminklai buvo perrišti tautine juosta ir uždegtos žvakutės. G. Patašienė pakvietė į seniūniją arbatos. Čia su Lekėčių seniūnu Ričardu Krikštolaičiu pasišnekėjome apie sunkią Lietuvai tekusią dalią, tiek su vienais, tiek su kitais okupantais, apie partizanų pasišventimą kovai už Nepriklausomą Lietuvą.

Miestelio centre, šalia Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčios, 1928 m. gyventojų lėšomis ir pastangomis buvo pastatytas Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas (aut. E.Achembakas). Visai neatsitiktinai šis paminklas, vienas pirmųjų Zanavykų krašte, buvo pastatytas Lekėčiuose. 1918 m. savanoriais ginti Lietuvos išėjo daug lekėtiškių, kai kurie žuvo kovose, tad gyventojai žinojo Nepriklausomybės kainą. Šis didis paminklas atsirado senojo kuklaus paminklėlio vietoje - 1918 m. gruodį buvo savanorių pastatytas nedidelis paminklas iš medžio, ant jo būta ir simbolių: Vytis, arklas ir šautuvas. 1989 m. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas buvo iškilmingai atšventintas.

Netoliese, kitoje Draugystės gatvės pusėje, stovi paminklas žuvusiems Žalgirio rinktinės partizanams (1992 m.). Žalgirio rinktinė priklausė Tauro apygardai, jungusiai Sūduvos, taigi ir Zanavykų krašto, partizanus. Užrašas paminkle skelbia: „Lekėčių krašto partizanams, „Žalgirio“ rinktinės kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945–1952“. Statant paminklą daug padėjo Vincas Jurkšaitis, garsaus Lekėčių krašto partizano Petro Jurkšaičio–Beržo brolis.

Lekėčių kapinėse (Pušyno g. gale) palaidoti keturi 1948 m. žuvę partizanai: Vitas Budrys, Jonas Laurinaitis, Vaclovas Urbaitis ir nežinomas partizanas.

Aplankytos ir uždegtos žvakutės partizanų atminimo vietose Rūdšilio giriose. Keli kilometrai už Lekėčių, pasukus link Sirvydų kaimo, kelias veda į Skausmo kalnelį - Lietuvos patriotų žuvimo vietą prie Linmarko. Šioje vietoje 1951 m. gegužės 21 d., papuolę į pasalą ir verždamiesi iš apsupties, žuvo partizanai Julijonas Būtėnas–Stėvė ir Petras Jurkšaitis–Beržas. Kartu slėptuvėje buvęs Jonas Kukauskas-Gardenis pasidavė gyvas, vėliau tapo išdaviku, čekistų pagalbininku Balandžiu.

Petras Jurkšaitis-Beržas (1922-1951) Rūdšilio girioje praleido 6 metus. Jis ėjo įvairias pareigas Žalgirio partizanų rinktinėje, nuo 1947 m. tapo būrio ir Šturmo tėvūnijos vadu, rezistencijos užsienyje įgaliotinio Juozo Lukšos-Daumanto (Skirmanto) patikėtiniu. Jo artimieji buvo ištremti į Sibirą, o Petro lemtimi tapo rezistencinė kova. Vykdydamas Lietuvos laisvės armijos vadovybės įsakymą, P.Jurkšaitis-Beržas, su kitais partizanais, įrengė slėptuvę iš Vakarų atskrendančiam desantui, tarp kurio dalyvių buvo ir žinomas žurnalistas, rezistentas Julijonas Būtėnas-Stėvė (1915-1951). J.Būtėnas garsėjo kaip puikus politikos apžvalgininkas, bendradarbiavo katalikiškoje ir rezistencinėje spaudoje užsienyje.

Dabar šioje Rūdšilio girios vietoje yra atstatytas ir lankymui pritaikytas bunkeris, žuvusiųjų giminaičių iniciatyva pastatytas metalinis kryžius, paminklas su angelu, koplytėlė su Marijos Sopulingosios skulptūra (aut. P.Paleckis) ir kiti atminimo ženklai.

Kitoje Rūdšilio pusėje, prie Tirmėnų k., 1945 m. vasarą Jono Stanislovaičio sodyboje buvo atkurtas Lietuvos Laisvės Armijos štabas. Kiek vėliau čia buvo suimtas ir vyriausias Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadas, generolas Motiejus Pečiulionis.

Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys atsargos majoras Pranas Urbanavičius lapkričio 1 d. nusilenkė ir atidavė pagarbą, uždegė žuvusiems savanoriams eil. M. Grigaliūnui, eil. R. Grigaliūnui, vyr. pusk. B. B. Kurkareviciui žvakutes savo tėviškėje Molėtų kapinėse. Jie žuvo už Lietuvos laisvę 1921 metais.

Senovėje graikai statydavo prie namų paminklinį akmenį tiems kariams, kurių žuvimo vietos nežinodavo. Lietuvos partizanų žuvimo vietos dauguma yra dabar žinomos, bet ne visos. Todėl ant visų partizanų paminklų turėtų būti uždegamos žvakutės. Tad mokykime mokinius, gimnazistus, studentus, jaunimą kiekvienų metų Vėlinių dieną (gali būti ir prieš ar po Vėlinių) prisiminti, uždegti žvakutę, kad Lietuvoje nebūtų paminklų ant kurio nebuvo uždegta šviesa. Tai būtų vienas iš tikrųjų patriotinis jaunosios kartos auklėjimas.

Kariai veteranai:

Gintautas Tamulaitis,

Aleksandras Vitkus