PASIVAIKŠČIOJIMAS PO PALANGĄ

 

Labiausiai laukta karių veteranų tema „Rusijos-Ukrainos karo eiga dabartiniu momentu“. Į karių veteranų asociacijos susitikimą pakviestas atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys, atsargos generolas Arvydas Pocius. Jis nušvietė ne tik karo pradžios momentus, bet ir ukrainiečių kontrapuolimo ypatumus, ES ir NATO pagalba ukrainiečių kariams. Aišku, buvo paliesti klausimai ir apie Lietuvos pagalbą Ukrainai, jos ginkluotosioms pajėgomis. Buvo keliami klausimai ir apie dronų skeveldrų atsiradimą ne tik Lenkijoje, bet ir Rumunijoje ir Bulgarijoje. Diskutuota apie tai, kokių priemonių turėtų imtis NATO bei tų valstybių valdžia, ne vien tik statyti slėptuves.

Kitą rytą atlikę oficialiai renginio atidarymo ceremoniją, kariai veteranai su karine šventine uniforma, nešini asociacijos vėliavą, nužingsniavo link broliams generolui Povilui (1890-1973) ir pulkininkui Aleksandrui (1897-1942) Plechavičiams neseniai atidengto paminklo.

Povilą Plechavičių istorikai vertina kontroversiškai – dešinesnių pažiūrų laiko tautos didvyriu, sustabdžiusiu iš Maskvos kontroliuojamo bolševikinio kominterno įsigalėjimą Lietuvoje, kairesnių – karinga ambicinga asmenybe, į raudonąjį terorą Žemaitijoje 1918 m. atsakiusį baltuoju, 1926 m. Kaune įvykdžiusį antidemokratinį karinį perversmą, nukreiptą prieš kairiuosius ir atvedusį į valdžią autoritarinę Antano Smetonos valdžią, o 1944 metais nepaklususį netgi vokiečių karinei vadovybei ir išsaugojusį daugelio lietuvių gyvybes.Povilas Plechavičius gimė 1896-02-01 Bukončių bajorkaimyje, Židikų vls., ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje. Pradėjęs mokytis Lietuvoje, Maskvoje 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. - komercijos institutą, 1914-05-13 - Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Rusų armijos 5 kavalerijos dalinyje dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kovose su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais, tris kartis buvo sužeistas. Tarnybą baigė turėdamas poručiko laipsnį. 1918-07-25 su broliu Aleksandru grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo savanorių partizanų būrius kovai prieš bolševikus, bermontininkus. Kovojo su bolševikais Sedos, Mažeikių, Kretingos ir Telšių apylinkėse. 1918-11-15 Lietuvos Valstybės Tarybos paskirtas Sedos apsaugos vadu, pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius, kurie kovojo su bolševikais, vėliau su bermontininkais.

1919-01-04 vakare, per revoliucinio komiteto posėdį, su 3 partizanais užpuolė Židikus ir čia sumušė vietinių bolševikų raudonają gvardiją, kurioje buvo 28 žmonės: buvo nukauti 3, sužeisti 24 bolševikai. 1919-01-23 su 4 partizanais užpuolė Renavą ir sumušė rusų bolševikų pusę kuopos, bet turėjo atsitraukti. Apie 1919-01-24 bolševikai išplatino atsišaukimą, kuriame teigiama, kad kas nušaus bei pristatys P. Plechavičių, bus sumokėta 300 tūkst. aukso rublių. Apie 1919-01- 25-27 d. su 45 partizanais anksti ryte užpuolė Sedą, kur buvo 1,5 bolševikų pulko; nukovė apie 15 žmonių ir daug sužeidė. Tą pačią dieną su 15 partizanų užuolė ir Žemalę, kur išvaikė ten esančias 2 kuopas bolševikų. Sausio 28 d. bolševikai vėl puolė Sedą, bet P. Plechavičiaus ir jo partizanai buvo sumušti, palikę 8 nukautus, pabėgo. Apie 1919 m. sausio 29-30 d. su 30 partizanų užuolė ir išmušė bolševikus iš Tirkšlių, bet buvo priverstas atsitraukti, nes iš Mažeikių atėjo 2 batalionai latvių. Gavęs paramą iš Liepojos vado, išmušė bolševikus iš Mažeikių ir juos su 30 partizanų išvijo Viekšnių ir Kuršėnų link.

1919-02-18 paskirtas Sedos, prijungiant ir Mažeikius, komendantu, 1919 m. lapkričio mėn. - Mažeikių miesto ir apskrities komendantu.

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.

1920-01-17 perkeltas į 5 pėstininkų pulką 7 kuopos vadu, 02-24 paskirtas 3 bataliono vadu. 1920-02-13 suteiktas kapitono laipsnis. 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur.

1920 m. spalio 18 d. P. Plechavičius perkeltas į 1 raitelių pulką, 11-06 - į 2 raitelių pulką 1 eskadrono vadu. 1921-03-30 su eskadronu dalyvavo iškilmėse perimant iš latvių Palangą. 1921-05-17 paskirtas eiti 1 raitelių (nuo 1922-04-01 1 husarų pulkas) pulko vado pareigas, 1922-03-31 patvirtintas pulko vadu. 1922-09-01 pakeltas į majorus. 1923 m. porą kartų buvo komadiruotėje Danijoje.

1924-08-15 P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune (IV-oji karininkų laida), 1924-10-15 komandiruojamas į Karo akademiją Čekoslovakijoje. 1926-09-01 baigė Generalinio štabo akademiją „Škala valečna" Prahoje. Ją baigus buvo paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. 1926-12-31 paskirtas vyr. kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi, po keturių dienų - dar ir Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas. 1927-02-28 pakeltas į generalinio štabo pulkininkus leitenantus, 1927-08-01 pakeltas į generalinio štabo pulkininkus. 1927 m. kovo pab. išrinktas į Lietuvos karininkų Ramovės seniūnų tarybą ir į prezidiumą. 1927-07-05 paskirtas dar kavalerijos viršininku. 1927-08-26 paskirtas Vyr. kariuomenės štabo viršininku, 1927-08-31 atleistas nuo vadovavimo Generaliniam štabui, paliekant tik kavalerijos pulko viršininku. 1929-02-10 pakeltas į generolus leitenantus (1936-12-28 laipsnis pakeistas į brigados generolo) ir pačiam prašant paleistas į karininkų atsargą.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940-06-15 pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. vasarą grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancingą (Gdanską), Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją, gyveno Oldenburge, vėliau Uchtėje.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis.

Nuo 1949 m. P. Plechavičius apsistojo JAV, kur gyveno jo motina. Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla, 1950-1959 m. buvo jos valdybos pirmininkas, nuo 1962 m. garbės narys.

1928 m. P. Plechavičius išleido vadovėlį „Jojų tarnyba, divizijos eskadronas ir mišri žvalgomoji rinktinė". Mokėjo lenkų, čekų, rusų, vokiečių, latvių kalbas.

Lietuvos vietinės rinktinės veteranai 2008-10-04 Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, atidengė paminklas P. Plechavičiui (autorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus). Paminklas kainavo apie 70 tūkst. litų. Tris ketvirtadalius šios sumos sukaupė Vietinės rinktinės kariai iš savo pensijų, ketvirtadalį paaukojo aukotojai.

2022-08-27 Mažeikiuose, Stoties gatvėje, ant buvusios komendantūros pastato sienos atidengta paminklinė lenta, kurioje yra toks užrašas: „Šiame pastate, tuometinėje Mažeikių komendantūroje, 1919 m. dirbo Generolas Povilas Plechavičius 1890.02.01 - 1973.12.19 Atminimo lentos fundatoriai: Daiva ir Jonas Glodeniai, Olga ir Julius Baniai".

POVILAS PLECHAVIČIUS

Gimė 1896-02-01 Bukončių bajorkaimyje, Židikų vls., krikštytas 1896-02-05 Ukrinų filijinėje RKB) - m. 1973-12-19 Čikagoje; palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse) - Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas.

Plechãvičius Aleksandras 1897 06 01 Bukončių vienkiemis (Židikų vlsč.; dabar Bukančiai) 1942 05 06 Petropavlovsk (dabar Petropavl), Lietuvos karo veikėjas. P. Plechavičiaus brolis. Pulkininkas (1928). 1914 per I pasaulinį karą mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kovojo fronte, du kartus sužeistas. 1917 pakeltas į karininkus vadovavo eskadronui. 1918 su broliu Povilu grįžo į Lietuvą. 1918 11 savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. 1918 12-1919 02 dalyvavo Nepriklausomybės karo partizanų kovose su Sovietų Rusijos kariuomene Sedos, Telšių ir Akmenės apylinkėse. 1919 02-07 Sedos–Mažeikių komendantūros kuopos vadas ir komendanto padėjėjas (pavaduotojas), 07 paskirtas Utenos komendantu, suorganizavo Utenos apskrities ir miesto komendantūrą. Nuo 1919 12 Penktojo pėstininkų pulko komendantas.

1920 09–10 dalyvavo kovose su Lenkijos kariuomene. 1920 11 paskirtas į Antrojo raitelių (nuo 1922 04–antrasis ulonų) pulką (Ulonų pulkas). Nuo 1920 12 eskadrono vadas, nuo 1921 07 – pulko vado padėjėjas (pavaduotojas), nuo 1921 12–pulko teismo pirmininkas. 1923 baigė Aukštuosius karininkų kursus. Nuo 1926 ėjo Antrojo ulonų pulko vado pareigas, nuo 1927–vadas. 1929 stažavo Vokietijos kariuomenės daliniuose. 1933 išėjo į atsargą, ūkininkavo.

1940 06 SSRS okupavus Lietuvą 07 NKVD suimtas, žiauriai tardytas Raseinių kalėjime, nuo 1941 07 kalėjo Sol Ilecko (Čkalovo, dabar Orenburgo sr.), nuo 1941 10–Petropavlovsko kalėjime, ten žuvo.

Vyčio Kryžiaus 5 (1927), Gedimino 3 (1928), Vytauto Didžiojo 3 (1933) laipsnio ordinai.

Sekantis pažintinis Palangoje paminklas buvo susipažinimas ir aplankymas Palangoje esančio paminklo Simpsonui. Tai žmogus, kuris atidavė Palangą Lietuvai.

Taigi, kas buvo tas žmogus, kuris pasistengė, jog Palanga 1921 metais atitektų Lietuvai? Šis žmogus turėjo pavardę, kurią esate girdėję visi – Simpsonas.

Su šia animacine Simpsonų šeimynėle Palangos gelbėtojas neturi nieko bendro, išskyrus pavardę.

Džeimsas Jangas Simsponas (James Young Simpson) buvo labai realus žmogus – gamtos mokslų profesorius, teologas, rašytojas, o mums svarbiausia, kad jis buvo diplomatas.

Džeimsas Simpsonas gimė Škotijoje, 1873 metų rugpjūčio 3 dieną. Mokslo svarba būsimam diplomatui buvo tiesiog įgimta – Džeimso tėvas buvo akušerijos profesorius Edinburgo universitete, o jo giminaitis, Džeimso bendravardis, buvo talentingas gydytojas, vienas pirmųjų per operacijas pradėjusių taikyti narkozę.

Tęsdamas giminės tradicijas, būsimas Palangos gelbėtojas taip pat studijavo Edinburge, labai domėjosi mokslo ir religijos ryšiu. Įdomu tai, kad Edingburge Simpsonas susipažino su vienu Rusijos kunigaikščiu. Šis pakvietė mokslininką pakeliauti po Sibirą. Ši kelionė atskleidė Simpsono, kaip rašytojo, talentą – jis parašė knygą apie Sibiro papročius, žemės ūkio ypatumus. Vėliau dar ne kartą lankėsi Rusijoje. Tad apie šios valstybės sudėtį Simpsonas tikrai žinojo, o gal ir Lietuvos vardą buvo girdėjęs?

Kaip ten bebūtų, 1919 metais Simpsonas su Didžiosios Britanijos atstovais dirbo Paryžiaus taikos konferencijoje – Versalyje jis siūlė suteikti nepriklausomybę Baltijos šalims, žinoma, ir Lietuvai. Ar galėjo jis numanyti, kad dėl sienų ginčo Lietuva ir Latvija pasirašys arbitražą ir jis, Simpsonas, bus paskirtas vyriausiu teisėju, kurio užduotis – išspręsti sienų galvosūkį?

Galvosūkis buvo kaip reikiant – juk Lietuva su Latvija ne šiaip sau pykosi dėl sienos (ir dėl Palangos). Latviai siūlė Lietuvą be Vilniaus krašto sujungti su Latvija ir sukurti vieną bendrą valstybę AISTIJĄ!

Taigi, 1920 metų pabaigoje į Lietuvą atvykęs Simpsonas dirbo iš peties. Kartu su komanda diplomatas klausė palangiškių, kuriai tautybei jie save priskiria, kurioje valstybėje jie nori gyventi ir panašiai.

Išsamus istorinių bei etnografinių ribų tyrinėjimas, gyventojų interesų svarstymas vyko iki 1921 metų kovo 20 dienos. Tądien komisija su Simpsonu priešakyje nusprendė Palangą ir pajūrį iki Šventosios atiduoti Lietuvai.

Dž. Simpsonas išsiaiškino, kad beveik 60 procentų tuometinio Palangos valsčiaus gyventojų buvo lietuviai. Tad atiduoti tokią lietuvišką teritoriją Latvijai nebūtų buvę logiška. Be Palangos ir Šventosios Lietuva nebūtų turėjusi ir priėjimo prie jūros…

Laimei, galvosūkį pavyko išspręsti taikiai – Dž. Simpsonas buvo pagerbtas Gedimino ordinu, vėliau Palangoje jo garbei pavadinta gatvė. O ir konfliktas pasimiršo – latviai važiuoja atostogų į Palangą, o mes, lietuviai, žavimės Latvijos paplūdimiais ir kurortais.

Tad tegyvuoja Palanga ir kaimyniška lietuvių ir latvių meilė.

Pasivaikščiojimas po Palangą, jos naujų žmonių įamžinimo vietas paminkluose, memoralinėse lentose praturtino karių veteranų žinias. Tai leidžia prisiminti Lietuvos istoriją, atgaminti pamirštus vardus.

 

Parengė:

Prof. Aleksandras Vitkus

Gintautas Tamulaitis