Rugpjūčio 17 d. Karių veteranų asociacijos narys Gintautas Tamulaitis, šaulys prof. Aleksandru Vitkus kartu su Keliautojų klubo atstovais, Pandėlio seniūno Romualdo Varaniaus kvietimu, nuvykome į šios seniūnijos miestelį Panemunį, dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje, pašventinant atminties plokščių su žuvusių partizanų pavardėmis, prie jau prieš 10 metų pastatyto partizanų atminimo „Angelas“ paminklo.

Šventės dalyviai gausiai rinkosi prie Šv. Trejybės bažnyčios prieigų. Čia rikiavosi Lietuvos šaulių sąjungos jaunieji šauliai, LLKS nariai, partizanai, tremtiniai, savanoriai, LKRKA atstovai, svečiai iš Latvijos – jaunsargiai, miestelio visuomenė ir kiti svečiai. Visi laukė atvykstančio vyskupo Jono Kaunecko, o jam atvykus visa palyda gėlėmis nuklotu taku sugužėjome į šio miestelio šventovę.

Šv. Mišias kartu su vyskupu Jonu Kaunecku aukojo ir mons. Alfonsas Svarinskas. Bažnyčios stovuose parimo LLKS ir Rokiškio tremtinių bendrijos, šaulių ir svečių iš Latvijos vėliavos.

Šv. Mišiose dalyvavo garbūs svečiai: Seimo narė Rasa Juknevičienė, Lietuvos šaulių sajungos vadas atsargos pulkininkas Antanas Plieskis, prof. Danielius Gužas ir kiti. Iškilmingą, patriotinį pamokslą, prisimindamas savo vaikystę ir jaunystę, pasakė vyskupas Jonas Kauneckas. Po Šv. Mišių, Panevėžio orkestrui grojant maršą, visi patraukė prie partizanams antminti paminklo „Angelas“.

Dalyvių eisenos kolona nutyso kelis šimtus metrų. Kolonos eisenoje matėsi daug jaunimo, kas ir labai džiugina. Iš tolo bolavo didingas, nulenkęs galvą ir išskleidės sparnus - ANGELAS. Prasidėjo iškilmingas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šiame krašte 1944–1954 metais minėjimas ir kovotojų, įrašytų marmuro plokštėse atminimo pagerbimas. Buvo pristatyti šventės dalyviai.

Panemunio valsčiuje žuvo per šimtą partizanų. Partizaninio judėjimo pradžioje, 1944 m. gruodžio m. Panemunio miestelį vadavo apie 300 kovotojų, šturme dalyvavo ir Pandėlio apylinkių partizanai. Apsuptos iš visų pusių NKVD, milicijos ir stribų grupės gynėsi, bet jų pasipriešinimas buvo palaužtas. Per operaciją žuvo vienas partizanas. NKVD struktūrų darbuotojai buvo tardomi, dvylika aršiausių stribų ir enkavėdistų buvo sušaudyti. Atsitraukdami partizanai išsigabeno NKVD dokumentus, veiksmų valsčiuje planus, ginklus.

Prie paminklo kalbėjo Seimo nariai Rasa Juknevičienė ir Vytautas Saulis, prof. D. Gužas, Rokiškio vicemeras Egidijus Vilimas, Pandėlio seniūnas R.Varanius, mons. A. Svarinskas, Ypač jausmingai kalbėjo tremtinių atstovė, kuri prisiminė savo tėvo dienoraštį. Renginyje kalbėjo LLKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas, kuris visiems priminė, kad „darbas, įamžinant partizanus marmurinėse plokštėse, paminkluose, dar nesibaigia, labai svarbu išaiškinti žuvusiųjų palaikų išniekinimo ir užkasimo vietas. Rokiškio vicemeras teigia, kad identifikuota tik pusė Panemunio apylinkėse žuvusių partizanų. Manau, kad dar yra gyvų liudininkų, ar net budelių, tiesiogiai dalyvavusių patriotų žudynėse. Todėl būtina juos apklausti, prakalbinti, kur yra tos vietos, parodyti jas, kad ir apytikres. Lietuvos užsienio reikalų ministerija turėtų reikalauti, kad Lietuvai būtų grąžinti sovietinio archyvo dokumentai. Gal reikėtų kreiptis į egzekucijų vykdytojus, kad jie nenusineštų sąžinę apsunkinančių negerų darbų į amžinybę. Partizanų kasdien lieka vis mažiau. Todėl pagerbkime ne tik žuvusiųjų atminimą, bet visada prisiminkime ir gyvuosius, nes jie reikalingi ne tik globos, bet ir pagarbos. Šiame renginyje partizanų apygardų vėliavos jau nedalyvavo. Gaila, kad nė vienam dalyvavusiam partizanui šiame renginyje nebuvo suteiktas žodis. Nepamirškime garbingo partizanų žygdarbio, būkime nepakantūs istorijos klastotei, kurios labai apstu žiniasklaidoje, radijo, televizijos laidose, interneto komentaruose; juk ne paslaptis, esame Rusijos ir Baltarusijos slaptųjų tarnybų dėmesio centre“.

Vyskupas Jonas Kauneckas, pašventino vardines partizanų marmurines plokštes. Paskelbus žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą tylos minutę, nuaidėjo atminimo pagarbos šūvių salvės. Atiduodant pagarbą žuvusiems partizanams buvo uždegtos žvakutės ir padėtos gėlės.

Po iškilmingo minėjimo visi šventės dalyviai buvo pakviesti bendrai istorinei nuotraukai. Po to buvome pakviesti pasivaišinti kareiviška koše bei arbata, pasižiūrėti meninės dalies.

Besiskirstant dalyviams pastebėjau buvusį kolegą valstybės tarnautoją Izidorių Blieką, nes marmurinėse plokštėse partizanams atminti yra iškaltos trys Bliekų pavardės. Paklausius, ar tai turi ką nors bendra su jo pavarde. Izidorius sutiko papasakoti savo šeimos kraupios ir skaudžios istorijos dalelę: „Šis kraštas yra mūsų tėvų gimtinė. Sovietams okupavus Lietuvą, šiame krašte partizanų junginiuose už Lietuvos Laisvę kovojo visi patriotai, tame tarpe ir Bliekai. Čia, šiose marmurinėse plokštėse yra iškaltos trys Bliekų pavardės: Antanas Blieka, Alfonsas Blieka ir Petras Blieka. Antanas Blieka – mano tėvas, o Alfonsas ir Petras yra mano tėvo broliai (dėdės). 1943 m. Rokiškio apskrityje Panemunės valsčiuje legaliai veikė Čedasų miestelio partizanų būrys vadovaujamas Kazio Kalpoko. Šiame būryje buvo ir mano tėvas Antanas Blieka. Po 1944 m. gruodžio mėn. pabaigoje Panemunės šturmo, pasitraukus Čedasų būrio vadui Kaziui Kalpokui į kitą būrį buvo paskirtas Čedasų naujuoju būrio vadu mano tėvas Antanas Blieka. 1946 m. rugsėjo 5 d. po išdaviko pravarde „ kelmas“ išdavimo, Čedasų apylinkėse, Ežeriokšnių kaime po susišaudymo su stribais, Antanas Bieka buvo nukautas, nuvežtas į miestelį prie stribyno Panemunyje ant grindinio ir išniekintas. Jį atpažino sesuo Bronislava. Vėliau visi išniekinti partizanai buvo užkasti už stribyno. 1989 m. atkasant partizanų palaikus atpažinome ir Antaną Blieką, nes tarp žmogaus kaulų buvo rasta kabūra pisloletui (maišelis) tai, kad Antano prašymu giminaitė jam buvo pasiuvusi kabūrą (maišelį) pistoletui paslėpti, kurį nešiojo žemiau juosmens apatinėje dalyje, tikslu, suėmus gyvą, kad galėtų nusišauti. Dėdės Alfonso Bliekos palaikai vėliau buvo surasti žuvimo vietoje, valsčiaus apylinkės teritorijoje. Tik Petro Bliekos palaikai iki šiol neatrasti. Tai tokia mano tėvo trumpa partizaninės kovos istorija. Na vėliau teko ir man tremties dalia“.

Šiurpi, bet drąsi, reikalinga ir prasminga auka Lietuvos Laisvei. Lietuviai stiprybės visada sėmėsi iš savo senolių. Tarpukario metais Lietuvos laisvės kovotojai, partizanai sėmėsi pergalės ryžto iš 1918 metų savanorių, o Lietuvos Sąjūdis 1990 m. iš tarpukario partizanų. Taip perduodama drasą ir ryžtas ir Laisvės siekimas karta iš kartos.

Gintautas Tamulaitis

Karių veteranų asociacijos narys

Fotonuotraukos prof. Aleksandro Vitkaus