Gamta jau seniai išbarstė virš šimtą ežerų akučių seniausiame Lietuvos aukštaitijos nacionaliniame parke. Ežerų pakrantėse suvešėjo vasaros sodri žaluma. Karių veteranų asociacija, kaip ir kiekvienais metais, savo narius pakvietė susipažinti su įdomiomis šalies vietovėmis. Šį kartą – su Aukštaitijos nacionaliniu parku.
Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 metais, siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parko plotas 40574 ha, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 69 proc. teritorijos. Tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje.
Ignalina – ežerų kraštas. Rajone yra per du šimtus ežerų, užimančių beveik 8 procentus Ignalinos rajono teritorijos. Čia dar vinguriuoja, tyvuliuoja dešimtys upių ir upelių, vandens saugyklų ir tvenkinių.
Apsistojome nuostabioje gamtos oazėje – Gamtos mokyklos namuose. Čia pat yra išlikęs gatvinis Meironių kaimas. Atvykusieji Karių veteranų asociacijos nariai su žmonomis, anūkais pasileido nuo Palūšės Lūšių ežeru įdomiu vandens maršrutu, pagal žemėlapyje pasirinktą planą.
Gamta nepašykštėjo ir oro, kai visoje Lietuvoje lijo, tai čia švietė saulutė. Irklavome upeliukais, įlankelėmis, ežeras keitė ežerą, valtys čiuožė sala geltonų bei baltų vandens lelijų. Ežeruose mus pasitikdavo ir gulbės, kurios maloniai priimdavo mūsų vaišes. Pavargę nuo irklavimo, pailsėję ir pasisėmę gamtos grožio grįžome visi laimingi į Gamtos namus.
Kitą dieną pažintis prasidėjo nuo vaizdingomis ežerų pakrantėmis ir įspūdingais gūbriais pažymėtu maršrutu nuo Palūšės link Ginučių, Stripeikių, aplankant Bitininkystės muziejų.
Palūšės muziejuje gidė supažindino su nacionalinio parko gyvūnija bei augalija, vaizdžiai parodydama įrengtuose stenduose. Visiems susidomėjimą sukėlė pasakojimas apie žvejybą. Gyventojai žvejodami naudojo medines upelių užtvaras, pliauškynes, tinklus, bučius, žeberklus, lankus, ietis, meškeres. Jei jūroje gaudomos stintos, tai Ignalinos ežeruose mažytės žuvelės – stintelės. Stintelė – nedidelė, gilių ežerų gyventoja. Pasirodo, Ignalinos rajone yra keli ežerai, kuriuose veisiasi stintelės, o jas gaudo tik patys ištvermingiausi žvejai. Stintelė labai skani žuvis, bet pabandyk iš keturiasdešimties metrų gylio pritraukti šio skanėsto bent vakarienei.
Aplankėme ir Pilkapio ekspoziziją. Tai senovės laidojimo vieta su Sampilu iš žemės arba žemės ir akmenų supiltas 5-25 m. skersmens kapas. Rytų Lietuvoje nuo V a. iki VI a. pradžios mirusieji buvo laidojami nedeginti su įkapėmis (darbo įrankiais, papuošalais).
Nebuvo galima neaplankyti ir vieną iš šešių išlikusių malūnų – Ginučių vandens malūną. Rugio kelią iki miltų vadovė ne tik papasakojo, bet ir parodė, kaip keliavo atvežtas grūdas nuo pirmo aukšto iki trečio, o tada vėl atgal į pirmą aukštą, kur jau ūkininkas pasiimdavo norimo malimo miltus. Šio pasakojimo foną sudarė tekančio upelio šniokštimas, kuris nos dabar jau nebesuka girnas, tačiau sudaro tikrojo malūną įvaizdį.
Senovinės bitininkystės muziejus su lauko ekspozicija išsidėstęs ant Tauragnos upelio kranto, netoliese – Šaminio ežerėlis. Muziejus įkurtas 1984 metais Šiaurės rytų Lietuvoje, Stripeikių kaime. Steigėjas – bitininkas Bronius Kazlas. Muziejų sudaro 6 pastatai, apie 500 eksponatų, 25 skulptūros iš medžio. Muziejus veikia nuo gegužės iki spalio mėnesio. Rugpjūtį rengiama medaus šventė.
Muziejaus sodyboje gausu tautodailininko A. Patiejūno sukurtų ąžuolinių skulptūrų, pasakojančių bitininkavimo Lietuvoje istoriją. Taip pat galima pamatyti, kokiu būdu drevininkai apsaugodavo bites nuo meškų, kurių senais laikais miškuose buvo gausu. Muziejaus ekskursijos vadovė vaizdžiai perteikė informaciją per visą bitininkystės vystymosi keturis etapus. Pirmiausiai papasakojo, kaip žmogus nusižiūrėjęs į bitininkaujančią mešką, pats sumanė pasipelnyti iš bičių darbo. Senovės lietuvių tikėjimą mitologinę bičių kilmę vaizduoja ąžuolinės bičių dievo Babilo bei bičių deivės Austėjos skulptūros. Vėliau įsitaisė kelminius – kaladinius avilius, kurie nuo XV iki XX a. pr. buvo naudojami Lietuvos bitinininkų. Vėliau jau atsirado aviliai. Pats įspūdingiausias eksponatas – miestuose gyvenčių botininkų avilys, kurį sukūrė italų dizaineriai. Tai vienintelis eksponatas Lietuvoje.
Pagrindiniame muziejaus pastate–senoviškoje troboje–mus supažindino su įvairiais bitininkavimo įrankiai, senoviniais medsukiais. Labai didelį susidomėjimą sulaukė bičių gaunami produktai ir jų gydomoji galia.
Kelionę baigėme aplankant ir pagerbiant žuvusius partizanus. Karių veteranų asociacijos nariai garbinga rikiuote su asociacijos vėliava ir gėlėmis atidavė pagarbą partizanams prie paminklo partizanams Strazdų kaime, kuomet - 1951 m. balandžio 11 d. Utenos rajono Strazdų kaime keturi smogikai, vadovaujami vyr. ltn. Staškevičiaus, sušaudė Vytauto apygardos Lokio rinktinės vado Balio Vaičėno–Liubarto-Pavasario būrį. Žuvo būrio vadas, jo pavaduotojas Juozapavičius-Papartis-Šarūnas, rajono štabo viršininkas Sidoravičius-Sakalas, Vytautas Dručkus-Šernas, Alfredas Garnelis-Čigonas, Jonas Čičelis-Tėvas. Taip pat nužudyti ne savo valia tapę liudininkais sodybos šeimininkas Juozas Čibiras, jo žmona Paulina Čibirienė, šeimininko motina Marcelė Čibirienė ir Teofilė Tijūnelienė. Šioje visiškai slaptoje operacijoje vedliu buvo užverbuotas partizanas Juozas Bulka-Skrajūnas, agentūriniu slapyvardžiu Bimba. (kunigavo Baltarusijoje, mirė 2010 m.) Išduoti žuvo 7 partizanai ir 4 Juozo Čibiro sodybos gyventojai.
Kariai veteranai ne tik puikiai praleido laiką, papildė savo žinių bagažą, daug sužinojo, taip pat ir sprendė savo veiklos klausimus. Vykstant Karių veteranų pasitarimui asociacija pasipildė 3 naujais nariais, tai Zigfridas Jankauskas, Anicetas Varnas ir Romas Eidukevičius. Šie žmonės yra verti veteranų vardo yra daug prisidėje prie Lietuvos valstybės kūrimosi ištakų, visada būdavo įvykių smaigalyje. Buvo nutarta, kad ateityje vyksime susipažinti su kariniu laivynu Klaipėdoje.
Prof. Aleksandras Vitkus ir Gintautas Tamulaitis
