2019 m. rugsėjo 6-8 d. Kariai veteranai, kaip ir kiekvienais metais rudenį šiemet tradiciškai susirinko į Palangos karininkų ramovę. Čia susirinkimo pradžioje buvo pagerbti jubilijatai, o už nuopelnus asociacijai ir apdovanoti. Gražų savo gyvenimo 70-metų jubiliejų šventė veteranas Adolfas Barysas, kuriam krūtinę papuošė tautinė perrišta juosta, o už nuopelnus, aktyvią veiklą asociacijoje, asociacijos prezidentas plk. J. Kliauza apdovanojo asociacijos Didžiuoju Kryžiumi. Taip pat už reikšmingus nuopelnus, kuriant ir puoselėjant Lietuvos kariuomenės veteranų tradicijas, nuolatinį rūpestį ir aktyvią veiklą asociacijos gyvenime, pažymint 60-ąjį jubiliejų, Karių veteranų prezidentas apdovanojo Karių veteranų asociacijos Didžiuoju Kryžiumi Gintautą Tamulaitį.
Prieš 30 metų trijų Baltijos sesių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – žmonės, susikibę už rankų, grandine sustojo nuo Vilniaus iki Talino išreikšdama ne tik trijų nepriklausomų šalių vienybę, bet ir pasiryžimą kovoti už Nepriklausomybę. Mūsų Karių veteranų asociacijos nariai nutarė nuvykti susipažinimui pas broliukus Latvius į Liepoją susipažinti su kai kurais kariniais objektais. Veteranų nuostabai, nariai Anicetas Varnas ir Zigfridas Jankauskas jau yra pažįstami su Latvijos „Lačplėsis“ organizacijos nariais nuo senų laikų, dar kai kūrėsi Lietuvos Sąjūdis. Nuvykome susipažinimui į Latvijos Liepojos miestą.
Liepoja – tai trečias pagal dydį Latvijos miestas. Iš vienos pusės jį supa lietuvių numylėta Baltijos jūra, iš kitos – latvių pamėgtas Liepojos ežeras. Vykstame į susitikimą su Latvijos krašto apsaugos fondo atstovais. Prie miesto įvažiavimo mus pasitiko Latvijos atsargos karininkas asociacijos Kurzemes apskrities pirmininkas atsargos majoras Armands Pauris. Pirmiausia pasidarome nuotrauką prie Liepojos miesto vartų, kur matytis Liepojos miesto ženklas.
Pirmas mus dominantis objektas buvo Latvijos okupacijos muziejus, kuriame mus supažindino su Latvijos okupacijos istorija (1940-1991): pirmąja sovietų okupacija (1940-1941), nacionaline - socialistine vokiečių okupacija (1941-1944/45) ir antrąja sovietų okupacija (1944/45-1991). Ekspozicija mums parodė apie gyvenimą Latvijoje, šių trijų okupacijų metu: apie okupacinę valdžią, apie sovietinį ir nacistinį terorą, Latvijos valstybės ūkio žlugimą ir apie totalitarinės sovietų ir nacių ideologijos kultūrinę politiką, apie Latvijos gyventojų pasipriešinimą okupacinei valdžiai iki pat nepriklausomybės atgavimo 1991 metais.
Tačiau įvyko tai, kas įvyko. Nuolatinė muziejaus ekspozicija buvo pakeista laikina ekspozicija pasakojanti apie karo madas. Tai patiko mūsų žmonoms, nes šiuos apdarus jos matė dar pas savo mamų ar močiučių nuotraukose. Vyrus labiausiai sudomina antrame aukšte padengtas vaišių stalas su lėkštėse gulinčiomis granatomis, arba lėkštėje esančia mina. Tai rodė, kad karo tematika buvo aptariama ir prie vaišių stalo. Tai darė slogų įspūdį. Čia Zigfridas Jankauskas įteikė Latvijos šaulių organizacijos Liepojos apsk.pirmininkui pasienio tarnybos veteranui Juriui Skrodeliui medalį „Už nuopelnus“ nuo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos.
Vėliau vykome į vienintelį Europoje, kaip rašo jų informacinis leidinukas - kalėjimas, iš kurio dar niekas nepabėgo. Tiesa, dabar tai jau ne kalėjimas, o kalėjimas-muziejus. Tikriausiai greitai šis objektas sulauks ir mūsų kai kurių vadovų delegacijų apsilankymu, nes kuriant vietoj Lukiškio kalėjimo muziejų tikrai bus ko pasimokyti ir pasisemti žinių iš šio kalėjimo muziejaus.
Karosto miestelyje mus pasitiko Liepojos karo uosto istorikas ats.ltn. Juris Rakis. Čia jam buvo įteiktas nuo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medalis „UŽ NUOPELNUS“. Tai lietuviškai kalbantis gidas, kuris pats būdamas kariškis, su lietuvišku akcentu ir su didele jumoro doze pasakojo apie tokio kalėjimo „gaubvachto“ gyventojų istoriją. Ekskursijos vadovas teigė, kad tai ne kalėjimas – tai perauklėjimo įstaiga karininkams ir kareiviams. Na, bet kameros, kur galėdavo sutilpti po penkiasdešimt, miegojimas sėdint, vienutės ir 17 val. darbas per parą, nepanašu į sanatoriją.
Karuosčio kalėjimas, arba sargybos būstinė, pastatytas maždaug 1900 m. ir iki pat 1997 m. buvo naudojamas kaip kariškių drausminių nuobaudų atlikimo vieta. Jau nuo pat pradžių kalėjimas garsėjo kaip niūri vieta, kurioje laužomi žmonių likimai ir slopinama laisva dvasia. Keičiantis valdžioms kartu keitėsi ir kaliniai – kalėjime kalėjo revoliucionieriai, caro armijos jūrininkai ir puskarininkiai, vokiečių Vermachto dezertyrai, Stalino laikų tautos priešai, sovietų armijos ir Latvijos armijos kareiviai bei kiti nepaklusnieji. Paskutiniai kaliniai savo pėdsakus ant kalėjimo kamerų sienų paliko visai neseniai: kaip pasakojama nuo 1997 m. sargybos būstinėje vyksta įvairūs nepaaiškinami reiškiniai – girdimi kaukšintys žingsniai, savaime išsisuka elektros lemputės ar nei iš šio, nei iš to atsidaro uždarytos kameros. Vis dėlto nemaloniausiai nustebino ne vien tik menamų personažų pasirodymai kalėjimo koridoriuose.
Tiesa, mums neteko sutikti vaiduoklių, tačiau pajausti šaltį, drėgmę, karceryje oro trūkumą, pabūti uždarytam visiškoje tamsoje ir t.t. – visai tai sudaryta lankytojams galimybė pajusti to laiko dvasią, tą siaubą, to laiko išgyvenimus... Kuo greičiau nuo čia, kuo greičiau į orą. Tačiau negali praeiti ir pro kalėjime-muziejuje esančią kavinę, kur parduodami ne tik kalėjimui prisiminti suvenyrai, bet buvo galima paragauti ir alaus, stiprių gėrimų su kalėjimo atributika.
Po to kariai veteranai aplankė Šventosios Trejybės bažnyčią, kuri pastatyta tarp 1742 ir 1758 metų, barokinio stiliaus Šv. Trejybės bažnyčioje yra nuostabus paauksuotas rokoko stiliaus interjeras. Jos pasididžiavimas – nuostabieji vargonai, kurie vienu metu buvo didžiausi pasaulyje. Už papildomą mokestį, bažnyčios prižiūrėtojas gali palydėti dešimtimis tūkstančių girgždančių medinių laiptų į viršų iki laikrodžio bokšto, kur atsiveria nepakartojama miesto panorama.
Kelionė Liepojoje užbaigėme pas atsargos majorą Armands Pauris, kuris visus pasikvietė pas save į namus. Neužtrukome pas jį neilgai, nes mes lietuviai būtume ne lietuviai – reikėjo grįžti į Palangą prie televizoriaus ekrano ir „sirgti“ už mūsų krepšininkus, stebint Lietuva-Prancūzija olimpines rungtynes. Visiems gidams pasakojusiems apie Liepoją, jos istoriją-Zigfridas Jankauskas įteikė atminimui suvenyrus su Karių veteranų simbolika.
Kitą dieną kaip ir kasmet įvyko karių veteranų asociacijos narių susirinkimas, naujų planų aptarimas ir laukimas naujų susitikimų.
Informaciją parengė:
Aleksandras Vitkus,
Gintautas Tamulaitis
