PASIDAIRIUS PO ŠVENČIONIŲ KRAŠTĄ

2022 m birželio 17-19 d. Kaip ir kiekvienais metais, Karių veteranų asociacija organizuoja pažintinę kraštotyrinę kelionę po Lietuvą. Šį kartą maršrutas vedė į Švenčionių kraštą, mūsų prezidento Zigfrido Jankausko gimtinę. Jis šiame krašte gimė ir augo, todėl čia visos vietos susietos su jo gyvenimu ir žinomos. Apie šio krašto istoriją Zigfridas daug atspausdino straipsnių Švenčionių rajono laikraštyje.

Aplankytame krašte aiškiai susipina dvi okupacijos: sovietų ir nacių. Žmonės jas mena, stato atminimo ženklus. Mes kariai veteranai vedami Z. Jankausko aplankėme kai kurias atminimo vietas.

Apsistojome poilsiavietėje „Prie ežero“, pradėjome pažintinę kelionę nuo Sudotų kaimo istorijos ir jos koplyčios.

Švenčionėliuose aplankėme paskutinio Lietuvos partizano Stasio Guigos-Tarzano kapą. Stasys Guiga 1944 m. liepą įstojo į Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį. Po 1952 m. vasario 10 d. kautynių su čekistais Pastovių rajono Rinkonių apylinkėse (dabar Gudija) iš apsupto bunkerio (būrio vadas, Tigro rinktinės štabo viršininkas A. Grigonis-Paberžis, partizanai Pranas Grigonis-Ąžuolas, Bronius Laurukėnas-Uosis, žuvo) prasiveržęs pasitraukė ir beveik visą laiką slapstėsi Onutės Činčikaitės sodyboje Činčikose. O. Činčikaitei naktimis padėdavo dirbti įvairius žemės ūkio darbus, taisė žemės ūkio padargus, dirbo naujus. 1986 m. peršalęs šaltame tvarte susirgo plaučių uždegimu. O. Činčikaitei dėl konspiracijos negalėjo pakviesti gydytojo, S. Guiga mirė. Partizano palaikai buvo slapta palaidoti šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę perkelti į Švenčionėlių kapines. 1994 m. pastatytas ir atidengtas skulptoriaus Romo Kazlausko ištašytas antkapinis paminklas. Paminkle išrašyti partizano pasakyti žodžiai: „Mano saulė buvo mėnulis“. Apsilankėme ir sodyboje, kur slėpėsi Stasys Guiga. Ant namo paminklinė lenta skelbia, kad „Šioje sodyboje 34 metus slėpėsi paskutinysis nepasidavęs priešams partizanas Stasys Guiga“. 2000 m. gegužės 15 d. LR Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius).

Teko aplankyti ir Labanoro girioje (Kiauneliškio) kautynėse žuvusių partizanų kapus.

Partizanai buvo apsistoję Labanoro girioje ir ten išsikasė kelis bunkerius. Vieną dieną partizanai sulaukė „svečių“. Rusų įgulos vadai iškvietė iš Švenčionių ir Utenos pastiprinimą. Iš viso apie 500 kareivių. O kitą dieną pasipildė ir susidarė per 2 tūkstančius gal ir daugiau.

1945 m. kovo 11-14 dienomis įvykusių didžiausių šiame krašte partizanų kautynių su NKVD kariuomenės daliniais. Partizanai buvo apsupti iš trijų pusių. Įvyko tikras mūšis. Kovo 12-osios pavakare minosvaidžiais ir prieštankinėmis granatomis bunkeriai buvo baigti išsprogdinti. Žuvo apie 80 partizanų: Margio žeminės Vytenio būrio - apie 60; Kauno žeminės Romelio būrio - apie 15; štabo būrių – 5.

Taip baigėsi bene didžiausios šiame krašte partizanų kautynės prieš rusiškuosius okupantus. Liko išsprogdintos žeminės (istoriniai paminklai), apie 100 partizanų kapinynas prie Cirkliškio (toje vietoje stribai užkasdavo ir vėliau žuvusius rezistentus); išliko liudininkų, dar gyvenančių partizanų prisiminimais, nuotraukos.

Žuvusius partizanus stribai siauruku (geležinkeliu) nuvežė į Švenčionis. Po trijų dienų užkasė pievoje prie Cirkliškio. 1990 metais pagal tautodailininko J.Jakšto projektą čia pastatyti metalinis ir ąžuolinis atminimo kryžiai, Rūpintojėlis. Dabar čia istorinis paminklas.

Sovietų neapykanta Lietuvos karininkams jau ryškėjo nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1940 metais. Tai aiškiai rodo ir kapitono Adolfo Pilvelio žūties aplinkybės.

Kpt. Adolfas Pilvelis tarnavo Lietuvos kariuomenės 9-ąjame pėstininkų pulke, bolševikų laikais – 215-ąjame šaulių pulke. 1940 m. birželio 15 d. jo vadovaujama kuopa su visu pulku ruošėsi pasitraukti į Vokietiją, tuo pačiu pridengdami prezidento Antano Smetonos pasitraukimą į užsienį liko Lietuvoje. Po sunkaus ir ilgo žygio 1941 m. birželio 24 d. už Švenčionių, miške, popietės metu užsnūdo. Atėję pulko komisaras Dobrynin (rusas) ir NKVD polit. vadovai-Matulionis ir Juozas Valaitis (lietuviai) suėmė, pasodino į automobilį šalia vairuotojo (j. psk. V. Gavėno), o komisaras Dobrynin su polit. vadovu Valaičiu atsisėdo ant galinės sėdynės. Buvo įsakyta važiuoti į divizijos štabą. Bevažinėjant keliu, A. Pilvelis buvo nušautas automobilyje ir užkastas maždaug 7-ame kilometre Adutiškio link, mažame miškelyje. Tuomet polit. vadovas J. Valaitis paėmė iš rusų kareivio kastuvą ir ėmė kapot lavoną. Užkasė, užmaskavo senais lapais, eglių skujomis. Tai tik viena istorija iš daugelio Lietuvos kariuomenės karininkų likimų. Ši istorija aprašyta ir dim. kpt. Antano Martinionio knygoje „Klasta ir smurtu“ (Kardas, 1995, Vilnius) ir 2021 metais Zigfrido Jankausko aprašyta straipsnyje „Laiko dulkes nužėrus“.

Čia aprašoma, kaip buvo surasti A. Pilvelio palaikai. Kaimo gyventoja Jadvyga Tracevičienė papasakojo, kad tą dieną, kai buvo nužudytas Adolfas Pilvelis, pririšusi karvę ėjo namo ir pamatė miškelyje besisukiojantį varnų būrį. Priėjusi arčiau pamatė žeme užpiltą kareivį su uniforma. Iš po žemių kyšojo ranka. Apkasusi ranką, moteris grįžo namo ir apie radinį papasakojo kaimynams. Jadvyga Tracevičienė iki 1993-ųjų visą laiką prižiūrėjo tą kapą. Net kolūkio laikais, kai kasė žvyrą, paprašė aptverti tą kapą. Jau nepriklauosmybės laikais kapitono Adolfo Pilvelio palaikai buvo ekshumuoti, vėliau palaidoti Švenčionyse.

Juozapo Jakšto sukurtas kryžius, pastatytas žuvusiems Lietuvos kariams
memoriale Švenčionių katalikų kapinėse.

Karius veteranus sudomino ir Švenčionėlių bažnyčios istorija. 1907 m. dar carinės Rusijos laikais, gyventojų prašymu buvo leista statyti medinė bažnyčia. Klebono Ambraziejaus Jakavonio iniciatyva 1929 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Iki 1940 m. pastatytos sienos ir uždengtas stogas. Klebono Broniaus Laurinavičiaus pastangomis 1956-1959 m. bažnyčia baigta statyti. Tai pirmas atvejis kai leidimą pabaigti statybas suteikė LTSR ministrų taryba 1957 m. balandžio 27 dieną. Bažnyčia istorinė, stačiakampio plano, dvibokštė. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Šventoriaus tvora mūrinė ir metalinė.

Bažnyčioje yra įamžinti prsiminimų ženklais nacių ir sovietų nusikaltimai bei žiaurumai prieš kunigus, kurie 2000 m. įtraukti į XX a. Tikėjimo kankinių sąrašą: Švenčionėlių bažnyčios klebonas Boleslovas Bazevičius (g. 1899) ir mokyklos kapelionas, vikaras Jonas Naumovičius (g. 1902), tik juos buvo leista palaidoti Švenčionėlių katalikų kapinėse. Taip pat įrašytas ir kunigas Bronius Laurinavičius. Už savo veiklą 1981 m. lapkričio 24 d. žuvo Vilniuje per eismo įvykį neaiškiomis aplinkybėmis.

Kiti du paminėti kunigai buvo sušaudyti per Švenčionių apskrities gyventojų žudynes (1942 m. gegužės 10 d. nacių okupacinės valdžios įvykdytos žudynės).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, birželio 29 d. Vokietijos kariuomenė užėmė Švenčionis. Švenčionių apskrities komisaru buvo paskirtas Gustavas von Beckas. Apskrityje pradėti kurti sovietinių partizanų būriai. 1942 05 19 Fiodoro Markovo vadovaujami baltarusių sovietiniai partizanai kelyje tarp Švenčionių ir Lentupio (16 km į pietryčius nuo Švenčionių, Baltarusija) surengė pasalą, per kurią žuvo nacių pareigūnai G. von Beckas, jo pavaduotojas Gruhlis ir kariškis vyresnysis leitenantas Schmidtas. Eiti Švenčionių apskrities komisaro pareigas buvo atsiųstas SS karininkas Fritzas Olis. Gegužės 20 ryte Švenčionių mieste buvo iškabinti skelbimai, kuriuose grasinama represijomis: gyventojai, kurie nevykdo vokiečių kariuomenės ir civilinės valdžios įsakymų, bus kariami, už kiekvieną nušautą vokiečių valdininką suimama ir sunaikinama 200 vietos gyventojų.

Vietoj to, kad kovotų prieš sovietų partizanus, naciai surengė vietinių, nekaltų Švenčionių gyventojų žudynes žydų kapinėse.

1942 m. gegužės 20 d. Švenčionyse buvo apsupta dalis gatvių ir suimti neva neištikimi vokiečių valdžiai miesto gyventojai. Tas pats buvo daroma visoje Švenčionių apskrityje. Tą pačią dieną į Švenčionių žydų kapines Miško gatvėje buvo atvaryta 40 švenčioniškių, jie patys turėjo išsikasti duobę, po to sušaudyti (aukos perlaidotos Švenčionių katalikų kapinėse). Kitos Švenčionių apskrities gyventojų žudynių vietos: prie plento Švenčionys–Švenčionėliai ties Juodeliškio kaimu (27 Švenčionėlių gyventojai; 1942 05 20), Adutiškyje (33 žm.), Lentupyje (daugiau kaip 200 žm.) ir kitur; tarp sušaudytų Švenčionėlių gyventojų buvo bažnyčios klebonas Boleslovas Bazevičius (g. 1899) ir mokyklos kapelionas, vikaras Jonas Naumovičius (g. 1902), tik juos buvo leista palaidoti Švenčionėlių katalikų kapinėse.

Mes veteranai visus sovietų ir nacių okupacijos metu žuvusiuosuius pagerbėme uždegdami žvakutę ir susikaupdami tylos minute.

Gilesniam susipažinimui su Švenčionių kraštu užsukome į Nalšos muziejų – tai daugiau kaip 62 000 archeologijos, gamtos, istorijos ir etnografijos objektų. Muziejus išsiskiria ne tik eksponatų gausa, tačiau ir virtualiomis ekspozicijomis išsidėsčiusios per tris ekspozicijų ir parodų sales. Mus muziejaus darbuotoja pravedė per ekspozicijos sales, kur kiekvienas eksponatas pasakoja netikėtas istorijas ir atskleidžia gilias praeities paslaptis.

Čia mums padėjo ir fotografas užfiksuodamas fotonuotraukose vaizdus.

Dvasios atgaivai Zigfridas Jankauskas mus nuvežė pas Lietuvos tautodailininką, skulptorių, visuomenės veikėją Juozapą Jakštą. Reikia prisipažinti, tai ką pamatėme pas vieną skulptorių, jo gimtinėje Jukiškėse, Švenčionių apskrityje, visus sužavėjo. Tiek skulptūrų gali turėti tik muziejus, o čia vieno skulptoriaus darbas. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo atstatinėti koplytstulpius, kryžius. Sukūrė daugiau kaip 200 medžio skulptūrų, antkapinių paminklų, bareljefų, altorių, dekoratyvinių drožinių. Jiems būdingi raiškūs vaizdai, krikščioniški ir tautiniai ženklai bei simboliai. Savo sodyboje turi pastatęs koplyčią.

Pagrindinė Juozapo Jakšto ąžuoluose įamžintas leitmotyvas – blogio ir gėrio kova, ar tai būtų tremtiniams skirta palapinė, ar tai kryžiuočių dialogas, ar tai konstitucijai ar šventam raštui. Jo koplyčioje prakalba vaidila (skulptoriaus balsu), ir pagrindžia kryžiuočių tikėjimo skleidimo blogąsias puses. Kiekviena jo išdrožta skiulptūra turi prasmę, viziją, pamokymą ar amžiną istorinę tiesą. Neveltui įžengiant į jo skulptūrų muziejų, pasitinka užrašas :Ažuolų kalbėjimas Lietuvai“.

Prie užkurto aukuro pasivaišinę jo bitelių suneštu medumi, atsigėrę jo paruoštos žolelių arbatos, veteranai palieka šią dvasiškai šiltą kampelį, tapdami geresni, nuoširdesni bei išsinešdami dalelę skulptoriaus pasakytos minties: ‚Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų“.

Paskutinis mūsų viešnagės akordas buvo Algio Jakšto atvykimas su eilėmis. Poetas, fotografas, išleidęs per dešimtį poezijos knygų, mums pateikė pačius gražiausius posmus apie gamtą, upę, beržą. Padovanojo visiems savo poezijos knygą „Įprastas laukimas“.

Kaip sakė mūsų prezidentas, kad tai ką pamatėme Švenčionių krašte, tai tik lašas jūroje, kad dar kartą reikės atvykti tolimesniai pažinčiai su tuo kraštu.

Nuleidę vėliavą, užbaigę susitikimą ir pažintį su Švenčionių kraštu visi pailsėję sugrįžome į namus naujiems kilniems tikslams vykdyti.

Prof. Aleksandras Vitkus