2018 m. Lietuvos karių veteranų pažintis su Marijampole

Lietuvos karių veteranų asociacija kasmet organizuoja pažintines keliones po Lietuvą. Šiemet buvo pasirinkta išvyka pažinti Marijampolės kraštą. Susipažinti su šiuo kraštu, istorija, paveldu ir muziejais pasižadėjo senbuvis marijampolietis, tik praėjusiais metais įsiliejęs į Karių veteranų asociacijos gretas savanoris, ats. ltn. Anicetas Varnas.

Ekskursijos dalyviai apsistojo Marijampolėje - Kvietiškio dvare, kuriame Šiaurės karo metu 1701 m. į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo ir įkūrė Kvietiškio dvarą ir tapo miestelio įkūrimo iniciatoriumi. Grafienė P. Butlerienė. 1750 m. iš Marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonio upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. XVIII bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį, dvaras su kaimu suijungė ir gavo pavadinimą Marijampolę. Marijampolės miesto istorija ilgoka. 1792 m. miestui suteikta Magdeburgo savivaldos teisių privelegija ir herbas. Jos gatvėmis, pro Marijampolę grįždamas į Varšuvą pravažiavo imperatorius Napoleonas Bonapartas, 1831 m. vyko Marijampolės mūšis dalgininkų su caro kariuomene.

Marijampolė nuo senų laikų yra švietimo centras, tarpukario laikotarpiu čia veikė ne viena leidykla, kuria rūpinosi vienuoliai marijonai. Čia mokėsi tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Tarpukariu atsirado geležinkelis, pastatytas cukraus fabrikas, įkurtas „Šešupės“ audimo fabrikas.

Pirmiausia susipažinimą su Marijampole pradėjome aplankius Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejų. Šiame XIX amžiaus pabaigoje statytame tradicinės medinės architektūros name 1904-1914 metais gyveno varpininkas, knygnešys, Vinco Kudirkos bendraamžis, Lietuvos valstybės veikėjas prezidentas Kazys Grinius (1866-1950). Pastatas vadintas „Grinių namais“, jame 1905 metais surengtas pirmasis Sūduvoje viešas lietuviškas vakaras, kurio metu suvaidinta komedija „Amerika pirtyje“. Čia XX amžiaus pradžioje buvo Sūduvos kultūrinio sąjūdžio centras, vyko visuomenės susirinkimai, buvo įkurta „Šviesos“ draugija. Vėliau name gyveno kelios šeimos, o 1997 metų pabaigoje po namo rekonstrukcijos atidarytas prezidento K.Griniaus memorialinis muziejus.

Čia kasmet tūkstančius piligrimų iš Lietuvos bei užsienio sutraukia į Marijampolę, aplankyti vienintelį Lietuvoje katalikų bažnyčios palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio muziejų. Mūsų tikslas buvo taip pat aplankyti šį muziejų, kur mūsų laukė šio muziejaus vienuolė Viktorija.

Prieš IX dešimtmečius mirusio J. Matulaičio muziejus įsteigtas šalia Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios esančiame marijonų vienuolyne, kurį prieš 100 metų atkūrė arkivyskupas J. Matulaitis. Muziejuje mes buvo supažindinti su Palaimintojo vaikyste, jaunystės laikotarpiu, studijų metais.

Stenduose atsispindi kunigo, vyskupo, arkivyskupo, profesoriaus, vienuolio bei diplomato J. Matulaičio veikla bei sudėtinga biografija. Čia taip pat rodomos su Palaimintojo darbo veikla susijusių vertingų dokumentų faksimilės, nuotraukos. Taip pat eksponuojami J. Matulaičio dėvėti bažnytiniai rūbai, avėti batai, sunkios ligos laikotarpį primenančiais asmeniniai daiktai.

Ekspozicija surinkta, norint deramai pagerbti iš Suvalkijos krašto kilusį Palaimintąjį Jurgį Matulaitį, marijonų vienuolyno atkūrėją, pretendentą į Šventuosius, plačiau atskleisti jo gyvenimą bei veiklą.

Atvykome į Vytauto parką pamatyti du paminklus: vienas skirtas Vytautui Didžiąjam, kitas – Povilui Plechavičiui.

Paminklas Lietuvos valdovui turėjo būti pastatytas minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejui, tačiau nesuspėta – sutrukdė karas. Iš Novodanilovsko granito devynių metrų aukščio paminklą iškalė skulptorius marijampolietis Julius Narušis. Keliolika metų Marijampolės Vytautų klubo brandintai idėjai įamžinti Vytauto Didžiojo atminimą, Marijampolėje skulptorius skyrė beveik dvejus metus. „Aš žinių apie Vytautą turėjau daug iš tėvo. Man jis turėjo pirmiausia būti lietuviškas – kad būtų lietuviška dvasia, kad būtų didybė“, – taip spaudoje sakė skulptorius J. Narušis, - „Vytautui, tokiam didžiavyriui, bet kuri vieta yra graži. Iš tikrųjų vieta buvo rinkta ilgai, buvo diskutuojama, ar jis turėtų stovėti arčiau Vytauto gatvės, ar toliau. Jis atsistojo maždaug per vidurį tarp tų diskutuojamų vietų“, – teigė Vytautas Narušis, Lietuvos Vytautų klubo Marijampolės skyriaus pirmininkas.

Labai prasmingi žodžiai įrašyti paminkle: Sūduva – mano tėvonija ir jos niekam niekada neatiduosiu“.

Kitas paminklas skirtas generolui Povilui Plechavičiui, kuris 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei.

Gen. P. Plechavičius išleido atsišaukimą stoti savanoriais į jo batalionus ir labai trumpu laiku 1944  m. balandžio mėn.  buvo suformuota 14 batalionų. Sakoma, kad į jo kvietimą atsiliepė 30,000 savanorių, t.y. dvigubai tiek, kiek buvo reikalinga. Tačiau vokiečių veidmainiškumas čia vėl pasirodė. Matydami gen. P. Plechavičiaus pasisekimą, užmiršo savo pažadus nerekrutuoti kitiems junginiams ir jau gegužės 13 d. išleido įsakymą, pagal kurį visi batalionai pervedami SS formacijų žinion. Gen. P. Plechavičius atsisakė vykdytį šį įsakymą. Jis davė kontr įsakymą, išformuoti Vietinę rinktinę, tiek Vilniaus krašto batalionams, taip pat ir Karo Mokyklos viršininkui ir įsakė kuo greičiausiai paleisti namo kariūnus, kurių buvo per 1800 ir beveik visi neginkluoti.

Likvidavus Vietinę rinktinę P. Plehavičius buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją. Tačiau reikia pripažinti, kad tik jo dėka nepaklusius vokiečių karinei vadovybei išsaugota daugelio lietuvių gyvybių, nors vieni išėjo į miškus, kiti atsidūrė koncentracijos stovyklose, o dar kiti aplaistė savo numylėtą žemę krauju, tačiau nekariavo vokiečių pusėje.

Vytauto g. veikia „Tauro“ apygardos partizanų ir tremties muziejus, kitoje Vytauto gatvės pusėje, miesto parke yra skulptoriaus A. V. Ambraziūno paminklas „Tauro“ apygardos partizanams, nes pokaryje apylinkėse veikė partizanų „Tauro“ apygardos būriai.

1993 m. Marijampolėje įkurtas Lietuvos partizanų kovoms Sūduvoje ir šio krašto žmonių tremtims atminti skirtas muziejus. Ekskursiją muziejuje mums pravedė buvęs mokytojas. Jis vaizdžiai ir su nuoširdumu papasakojo apie Tauro partizanų kovas, jų didvyriškumą ir pasiaukojimą. Salėse eksponuojamos tremtinių ir partizanų kovų laikotarpio relikvijos, ginklai, archyviniai dokumentai, nuotraukos, žmonių atsiminimai.

Pirmojoje salėje pateikta Tauro partizanų apygardos įkūrimo istorija, bei didelis Tauro apygardos žemėlapis, taip pat vieno apygardos įkūrėjų kunigo Antano Yliaus ir jo bendražygių nuotraukos, autentiški baldai, Tauro apygardos protokolų kopijos, tremtyje išsaugota prieškario laikų trispalvė, Tauro apygardos vadų portretai ir rinktinių vadų bei apygardos štabo narių portretai. Yra atskiras stendas, skirtas legendiniam partizanui Juozui Lukšai-Daumantui.

Antroji salė vaizduoja Tauro apygardos partizanų rinktinių: Geležinio Vilko, Vytauto, Žalgirio veiklą. Stenduose – Geležinio Vilko rinktinės atkurta vėliava, rusiški ir vokiški partizanų ginklai, partizanų uniformos, daiktai, surasti atkasant partizanų palaikus.

Trečioji salė skirta partizanams, kuriems suteiktas laisvės kovotojo karžygio garbės vardas bei keli stendai su nuotraukomis.

Ketvirtoji salė skirta trėmimų vykdytojams ir aukoms, pateikiamas GULAG sistemos žemėlapis.

Aplankėme kapinėse ir pagerbėme žuvusių partizanų kapavietes, padėjome gėles ir uždegėme žvakutes. Čia buvo ir išskleista Karių veteranų vėliava ir atiduota pagarba žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Tauro apygardos partizanų memorialas Naujosiose Marijampolės kapinėse pradėtas kurti 1989-1990 aisiais metais. Viena jo iniciatorių sako, per pasipriešinimą sovietams žuvo apie šešis tūkstančius šios apygardos vyrų. Memoriale perlaidota daugiau kaip šimto Marijampolės apylinkėse rastų partizanų palaikų.

1993 metais pastatyta paminklinė skulptūrinė kompozicija, skirta 1945-1955 metų Tauro apygardos partizanams; autoriai - skulptorius Bronius Vyšniauskas, architektas Ričardas Vyšniauskas.

Pasirodo, kad 1944-1952 metais šioje vietoje buvo užkastos Sovietų Sąjungos teroro aukos (manoma apie 100-400). 1991 metais pagal architekto Valentino Medelio projektą pastatyti atminimo koplytstulpiai, parko šiaurinėje pusėje medinis memorialas su įrašu: „1944-1952 Rezistencijos kovose žuvusiems ir nukankintiems Lietuvos vaikams atminti“. Parke yra vienas nežinomo partizano kapas. Paminklinių skulptūrų autoriai - Jonas Dulinskas, Romas Karpavičius, Kazimieras Barišauskas, Ričardas Vainas.

Nuo 1945 metų tarp Žvyryno, Varpo gatvių ir Senųjų Marijampolės miesto kapinių iškastose žvyrduobėse užkasdavo nukankintų civilių gyventojų, rezistentų ir kautynėse su sovietų okupantais žuvusių Tauro apygardos partizanų palaikus. Juos pakasdavo labai negiliai, arba tiktai užberdavo žemėmis. Liudytojų teigimu, nužudytuosius atveždavo vakare, naktį arba paryčiais. Rytais aplinkiniai gyventojai matydavo neužkastų palaikų dalis, jų drabužius. Kartais įsidrąsinę žmonės slapčia užkasdavo sovietų teroro aukų palaikų dalis. Žuvusių partizanų ir nukankintų civilių gyventojų palaikai buvo užkasinėjami visoje dabartinio Ramybės parko teritorijoje. Manoma, kad daugiausia aukų užkasta žvyrduobėse prie Žvyryno gatvės. Tikslus užkastųjų skaičius neišaiškintas, tačiau manoma, kad per dešimtmetį šioje vietoje galėjo būti užkasta daugiau kaip keli šimtai partizanų ir rezistentų. Apie 1970 metus šioje partizanų ir rezistentų užkasimo vietos-kapų teritoriją gyventojai pradėjo naudoti daržams. 1990 metais Marijampolės Tremtinių klubo istorinės darbo grupės reikalavimu šie daržai panaikinti. 1991 metais Marijampolės rajono savivaldybės buvo priimtas sprendimas deramai sutvarkyti šios teritorijos aplinką.

Kaip gi veteranai atvykę į Marijampolę nepabendraus su savo profesijos žmonėmis. Tai labai tiko LDK Vytenio bendros paramos logistikos bataliono kareivinės.

Karinis miestelis suprojektuotas pagal visiems Carinės Rusijos kariniams miesteliams taikytus geometrinio planavimo principus. Dauguma pastatų orientuota ilgaisiais fasadais lygiagrečiai Vytauto gatvei, kai kurie – jai statmenai. Tačiau, mietelio urbanistinė struktūra pritaikyta ir prie gamtinės situacijos, statiniai gražiai įsikomponavę Šešupės vingiuose. Sovietmečiu, statant naujus pastatus daugumoje naudoti senieji nugriautų medinių statinių pamatai, naujadarų orientacija atkartojo istorinę. Todėl ir dabar, nors senųjų statinių išliko nedaug, bendra karinio miestelio plano ir erdvinė kompozicija išliko.

Mums buvo parodyta tiek karininkų, tiek kareivių patalpos, karinė amunicija ir visa, ką galima matyti. Labai mus sužavėjo ir išlikusi sieninė tapyba. 2000 m., remontuojant kareivines, patalpose buvo atrasti carinio ir tarpukario laikotarpių ant sienų tapytų paveikslų fragmentai. 2003 m. tarpukario paveikslai restauruoti. 2003 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio motodesantinis batalionas reorganizuotas į Bendrosios paramos logistikos batalioną. 2009 m. kovo 1 d. bataliono teritorijoje atstatytas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui. Paminklą atkūrė marijampolietis skulptorius Julius Narušis. Paminklo statybai panaudotas ne prieškariu buvęs betonas, bet rusvas granitas.

Lietuvoe veteranų asociacijos prezidento pavaduotojas Zigfridas Jankauskas visuose mūsų apsilankymo objektuose padėkojo gidams ir padovanojo po suvenyrą su Karių veteranų asociacijos simbolika.

            Visi nusifotografavome prie Vytenio paminklo. Palikome Marijampolę su savo paveldu, gerumu ir nuoširdumu.

 

Kariai veteranai Gintautas Tamulaitis, prof. Aleksandras Vitkus